Straipsnis yra antroji darbo Religijos laisvės gynimas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje " (1972-1989) dalis. Jame išryškinamos šios pagrindinės „Kronikoje“ nagrinėjamos problemos: sovietinis švietimas, pasauliečių, seminarijos, dvasininkijos, hierarchijos padėtis ir Sovietų Sąjungos katalikų tikėjimo mažumų bei rusų ortodoksų Bažnyčios religinė situacija. „Kronika“ teigė, kad dėl ateistinės indoktrinaci jos sovietinėje ideologizuotoje švietimo sistemoje dauguma mokinių ir studentų nebenusimanė religiniuose reikaluose. Mažuma jų arba tapo ateistais, arba nepa sitenkino vien tik minimaliu religijos praktikavimu ir įsitraukė į platesnę religinę veiklą. „Kronikos“ aprašymai liudija antireliginę pasau liečių priespaudą. Religijos praktikavimas buvo su varžytas; tėvai buvo draudžiami daryti religinę įtaką savo vaikams; stigo kunigų; tikintieji negalėjo nau dotis masinės informacijos priemonėmis, neturėjo religinės spaudos ir stokojo religinės literatūros apskritai. Pagal „Kronikos“ užrašus, pagrindinės proble mos, sukeltos KGB ir Religijų Reikalų Tarybos (CRCA) kišimosi į seminarijos reikalus, buvo apribojimai, primesti seminaristams ir seminarijos darbuotojams, jų verbavimas bendradarbiauti su KGB. Dėl to seminarijoje susidarė nepalankios studijų, darbo ir gyvenimo sąlygos, apribotas seminaristų skaičius, atsirado nepasitikėjimas ir nesutarimas tarp besipriešinančių jų priespaudai irbesitaikstančiųjų. Todėl nutarta įsteigti pogrindinę seminariją. Panašiai kaip ir seminarijoje, tarp dvasininkų atsirado nepasitikėjimas ir nesutarimas tarp besipriešinančiųjų priespaudai ir su ja besitaikstančių kunigų ir tikinčiųjų. Kita vertus, kilo aktyvūs bandymai pakeisti padėtį įsteigiant vadinamąsias „kunigų tarybas“. Bažnytinės hierarchijos veiklos apribojimas, KGB verbavimo spaudimas buvo ypatingai ryškūs ir žalingi. Dauguma dvasininkų ir tikinčiųjų norėjo, kad hierarchija priešintųsi sovietinėms represijoms. Dėl to labai gerbė ištremtus vyskupus V. Sladkevičių ir J. Steponavičių. Viltis, kad valdžia „nepasodintų” sau paklusnių kandidatų į vyskupų postus, padidėjo 1980- ųjų pradžioje. Tačiau tikroji valdžios politika hierarchijos ir Bažnyčios atžvilgiu pasikeitė tik 1988 m. Svarstydama Sovietų Sąjungos katalikų tikėjimo mažumų ir rusų ortodoksų Bažnyčios padėtį, „Kronika“ liudijo apie sovietinės antireliginės priespaudos išplitimą. Be to, ji rodė, kad, nepaisant Sovietinės valstybės Lietuvos Bažnyčiai primestų suvaržymų ir intensyvių bandymų sugriauti ją iš vidaus, Lietuvos katalikų Bažnyčios padėtis buvo palankesnė negu lotynų ir graikų apeigų katalikų Baltarusijoje, Moldvijoje, Latvijoje ir Vakarų Ukrainoje ir rusų ortodoksų Bažnyčios tikinčiųjų padėtis. Pirma, katalikų Bažnyčia Lietuvoje buvo reliatyviai autonomiška bažnytino organizacija su centru Vatikane, t.y. už sovietinės įtakos ribų. Antra, Lietuvos katalikų Bažnyčiai priklausė dauguma Lietuvos gyventojų.

Straipsnis yra pirmoji autorės darbo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika religijos laisvės gynime (1972-1989)“ dalis. Jame išryškinamos istorinės „Kronikos“ ištakos. Čia diskutuojama dėl „Kronikos“ kilmės, atsiradimo, ketinimų, tikslų, išleidimo, platinimo ir Sovietų valdžios reakcijos į „Kroniką“. „Kronika“ buvo leidžiama sovietinės okupacijos metais. Ji, kaip ir kiti lietuviški pogrindžio leidiniai, išreiškiantys religinius ir tautinius siekius, atsirado dėl vis labiau aktyvėjančio ir organizuoto Bažnyčios pasipriešinimo sustiprėjusioms antireliginėms so vietinio valstybinio režimo represijoms. „Kronikos“ atsiradimą inicijavo kun. Sigitas Tamkevičius SJ. Rašyti ją padėjo aktyvūs kunigai. „Kronikos“ leidėjų tikslas buvo susilpninti antireli ginę sovietų valstybės politiką. „Kronikos“ leidėjai ketino išsklaidyti tą teigiamą įspūdį, kurį Sovietų Sąjunga bandė sukurti apie savo vidaus politiką. Pirma, „Kronikoje“ siekta paneigti melagingus Sovietų Sąjungos tvirtinimus apie tai, kad ji įgyvendina Žmogaus Teisių Deklaraciją ir sovietinės Konstitucijos teisių garantijas laiduojančias sąžinės, žodžio, spaudos ir susirinkimų laisvę. „Kronika“ taip pat norėta paneigti tvirtinimus apie religinę laisvę, t.y. teisę išpažinti bet kokią religiją arba neišpažinti jokios ir teisę praktikuoti religiją arba skleisti ateistinę propagandą. „Kronikos“ faktai ir komentarai su priešingais parodymais turėjo pasiekti Lietuvos ir Sovietų Sąjungos gyventojus, Vakarus ir Bažnyčios hierarchiją Vatikane. „Kronikos“ išleidimas, platinimas ir perdavimas į užsienį buvo įmanomas tik jos leidėjų ir platintojų pastangų ir rizikos dėka. Vakaruose ir Vatikane gyvenusių pagalbininkų dėka „Kronikos“ žinios buvo platinamos radijo bangomis ir periodiniais leidiniais. Be to, visa „Kronika“ buvo išversta ir iš naujo išleista atskirais numeriais ir tomais bei išplatinta daugeliui redakcinių kolegijų, radijo stočių, organizacijų, politikams ir Bažnyčios nariams. Būtent „Kronikos“ populiarinimas užsienyje buvo pagrindinė priežastis, sukė lusi priešišką Sovietų valdžios reakciją. Pirma, Sovietų valdžia pradėjo baudžiamąją bylą, norėdama susekti žmones ir vietoves, susijusias su „Kronikos“ leidimu. Antra, ji bandė neutralizuoti „Kronikos“ informacijos įtaką tiems, kuriuos šis leidinys pasiekdavo.

The article focuses on the study of the attitude by residents of Latvia towards civil marriage in the 1920ies analysing the discussions and deeds of people caused by adoption of laws on marriage and registration of the civil status deeds by the Latvian Constitutional Assembly in 1921 that privileged the registration of civil status deeds to the state until 1928. The law was changed due to the stream of dissatisfaction expressed by members and clergy of different confessions, however, the Catholics were leading.

During the early years of Khrushchev’s administration the Lithuanian Communist party determined that its anti-religious programs had not succeeded in driving a wedge between the Lithuanian people and the Church. Newborn children were still being baptized, couples were still exchanging nuptial vows before Christian altars, and priests were still accompanying their earthly remains to the cemeteries. It was clear that a different approach was needed. The party must supplant these Christian rites with effective secular and atheistic alternatives. In 1957 a secret decree Shortcomings of the Scientific Atheistic Propaganda in the Republic and the Means of its Improvement stated that the Party and Young Communist League had mistakenly allowed the Church to intrude into the lives of the Lithuanian people on these significant occasions, and new rites were needed to be formulated to render the Christian rites of Baptism, Marriage and Burial superfluous. In 1961 the name-giving rite (Lith. Vardynos) was implemented to replace Baptism at the “Aušra” collective farm near Garliava. The center of attention was the name-giving ceremony in which the parents and sponsors of the candidate were exhorted to raise the child as a loyal member of the new societal order. At the same time marriage rites for use in civil registry offices were being developed employing folk traditions and native dances by ethnological groups. The central of this ceremony was the oath taken by the couple in a solemn atmosphere. Secular funeral services were designed to be led by local communist officials, supported by local cultural organizations and brass bands, to celebrate the passing of a member of the community. Central emphasis was to be placed on the role of the deceased in paving the way to the perfect communist society. Only with the passing of time would uniform rites be formulated. The reports of the commissioner of religion indicate that the solemn objectives of the secular rites were not always suitably solemn. Name-giving ceremonies were often marred be excessive drinking which started in the hall and continued throughout the day and into the night. Marriage ceremonies were closely controlled, but after the signing of the certificates it was not always easy for the officials to maintain control. In many cases local communist officials and brass bands failed to show up at secular funeral services and they became dismal affairs. Local Christians often openly criticized families which had bowed to official pressure by allowing their loved ones to be buried without a priest. To the chagrin of the commissioner it was not uncommon that even young communists would participate in Christian funeral rites. In general it was only the secular marriage rites which achieved a great measure of success. Registry offices became attractive marriage palaces. The name-giving ceremonies continued in common use, however in secret many couples still had their children baptized. Despite the financial incentives offered by the government the secular funeral services were seldom observed. Few Lithuanians were willing to forego the services of the clergy, and those who did so were often severely criticized by their neighbors. Some Lithuanians did indeed lose their connection with Christian Churches, but Lithuania as a whole never lost its identity as a Christian nation.