Žmogaus teisė į gyvybę yra laikoma paveldima, kuri negali būti pažeista be pagrindo, kadangi ši teisė nėra laikoma absoliučia, jai yra taikomos ribos, kur prireikus, ją galima pažeisti. Ataka, kurios eigoje žūsta civiliai konflikto metu, nebūtinai bus laikoma žmogaus teisės į gyvybę pažeidimu. Tokios atakos turi daug daugiau laisvės konflikto metu, tačiau valstybė turi teisę ginti savo piliečius ir pareigą gerbti kitos valstybės piliečių gyvybę taikos ir konflikto metu. Daugėjant karinių operacijų, kur yra pasitelkiami dronai vykdyti atakas, daugėja ir žmogaus teisės į gyvybę pažeidimų, kadangi valstybės aplaidžiai laikosi tarptautinės teisės įtvirtintų žmogaus teisės apsaugos nuostatų. Valstybės, o ypač Jungtinės Amerikos Valstijos, pilnai nesilaiko nuostatų, kurios leistų tinkamai nustatyti ir įvardinti norimą taikinį. Atakos yra vykdomos pilnai nesurinkus informacijos apie taikinį, nenustačius jo konkretaus ryšio su teroristinėmis grupuotėmis, spekuliuojant dėl galimo ryšio tarp jų. Atsižvelgiant į Tarptautinę humanitarinę teisę, teisėti atakų taikiniai yra kombatantai – dalyvaujantys konflikte arba tiesiogiai susiję su konfliktu, tačiau valstybėms besidalinant informacija apie galimus taikinius dažnai yra nukrypstama nuo kombatanto sąvokos ir taikiniais tampa tokie asmenys, kurie atitinka pačių valstybių sudarytą teroristo sąvoką, ieškant sąsajų vien tarp asmens gyvenimo būdo, tai yra, atkreipiamas dėmesys į tai, su kuo asmuo bendrauja gyvai, peržiūrimi telefoniniai skambučiai, artimi kontaktai. Konkretus žuvusių civilių skaičius nėra atskleidžiamas, tik nepriklausomų organizacijų dėka turime galimybę suvokti, kokią iš tikrųjų didelę problemą kelia dronų operacijos taikos zonose. Skaidrumo trūkumas gaubia šias operacijas, todėl net tarptautinės organizacijos pradeda kreipti dėmesį į valstybių aplaidumą tarptautinei teisei, tačiau pastovūs prašymai valsybių daugiau atskleisti apie vykdomas atakas didelės įtakos neturi. Karinėms operacijoms, kuriose pasitelkiami dronai, trūksta reguliavimo ir valstybių tiesioginės atsakomybės. Šiuo metu atakas išgyvenusieji civiliai, norėdami, jog valstybės prisiimtų atsakomybę už atakas, tiksliai nežino, į kurią valstybę ir į kokį teismą reikia kreiptis, todėl dauguma keliamų bylų yra atmetamos, paliekamos nenagrinėtos, kadangi valstybės neprisiima tiesioginės atsakomybės už atakas, tai apsunkina civilių teisybės paieškas. Nors dronų naudojimas suteikia daug pranašumų ir naudos valstybėms, padaroma žala svetimoje teritorijoje taikos metu gerokai perauga tarptautines normas. Vienas iš civilių saugumo užtikrinimo principų yra – proporcingumas, tai reiškia, kad atakos metu atsirandanti netiesioginė žala turi būti ne didesnė nei norimas rezultatas. Kuo taikinys yra aukštesnio rango teroristas, tuo didesnė gali būti atsirandanti netiesioginė žala, tačiau taikiniais tampa asmenys, kurie net nėra dalyvavę konflikte, tai yra asmenys, paprasti civiliai - ne kombatantai. Paleidžiant ataką turint tokį taikinį, atsiradusi netiesioginė žala yra gerokai aukštesnė, nei įsivaizduojama, kokia ji galėtų būti, kadangi rezultatas nėra pasiektas. Toks taikinys tarptautinės teisės nuostatų lygmenyje nėra teroristas, nėra kombatantas ir nėra validus taikinys, tačiau valstybės plečia ne tik asmenų, kurie gali būti laikomi validžiais taikiniais, bet ir konflikto zonos sampratą. Šioje vietoje didžiulę rolę turi Jungtinės Amerikos Valstybės, kurios karą prieš terorą paskelbė pasauliniu. Jungtinėms Amerikos Valstijoms į pagalbą ateina Europos valstybės, kurios taip pat vykdo ir savo atskiras atakas, tačiau ne tokiu plačiu mastu kaip Jungtinės Amerikos Valstijos. Šiame darbe yra aptariama žmogaus teisių apsauga taikos ir konflikto metu. Vykdoma dronų naudojimo karinėse operacijose naudos ir pranašumo kovoje prieš teroristines grupuotes apžvalga. Aptariamos teisinės problemos, gaubiančios dronų naudojimą šiose operacijose. Įvertinami galiojantys reguliavimai ir įstatymai, analizuojami moksliniai darbai, teisiniai šaltiniai, antrinių duomenų analizė, atvejo analizė. Šie metodai naudoti siekiant išsiaiškinti, ar dronų naudojimas svetimoje teritorijoje nepaskelbus karo nepažeidžia žmogaus teisės į gyvybę. Išsamaus tyrimo eigoje nustatyta, jog iškelta hipotezė pasitvirtina ir dronų naudojimas svetimoje teritorijoje nepaskelbus karo pažeidžia žmogaus teisę į gyvybę.

Šis straipsnis analizuoja, kaip besiformuojanti romų genocido atmintis yra susijusi su žmogaus teisių skatinimu Lietuvoje. Tarptautinė romų genocido atminties kultūra gali būti vadinama aktyvia atmintimi. Įvairūs atminties veikėjai, ypač nevyriausybinės organizacijos, besirūpinančios romų genocido atmintimi, sieja atminimą su žmogaus teisėmis (tiksliau sakant, su žmogaus teisių pažeidimais, kuriuos patiria romų bendruomenės) ir būtinybe kovoti prieš romafobiją. Nepaisant spartaus romų atminties veiklų augimo Europoje per pastaruosius du dešimtmečius ir aktyvios atminties režimų vystymosi, panašūs reiškiniai, vykstantys Lietuvoje, susilaukė labai nedaug akademinės visuomenės dėmesio. Šiuo darbu siekiama šią spragą literatūroje apie romų genocido atmintį Lietuvoje bent kiek pataisyti. Lietuvos romų bendruomenė buvo stipriai paveikta Holokausto. Atminimo procesai, susiję su romų genocidu, sustiprėjo apie 2015 metus, kai po romų aktyvistų ir žmonių, išgyvenusių Holokaustą, žygio į Aušvicą, Europos Parlamentas paskelbė rezoliuciją, skirtą romų genocidui per Antrąjį pasaulinį karą atminti. 2019 metais Lietuvos Vyriausybė įtraukė romų genocido minėjimą į atmintinų dienų sąrašą. Šiame darbe nagrinėjami tokie klausimai: 1) Kas yra aktyvi atmintis ir koks jos santykis su Holokausto atmintimi? 2) Kurie veikėjai pradėjo kurti romų genocido atmintį Lietuvoje? Kokias strategijas jie naudojo? Ar šios strategijos buvo efektyvios? 3) Koks romų genocido atminties praktikų ir žmogaus teisių santykis (tiksliau pasakius, kaip atmintis veikia kovą su itin neigiamomis visuomenės nuostatomis romų atžvilgiu Lietuvoje)? Argumentuojama, kad besiformuojantis romų atminties režimas Lietuvoje rado būdą susigyventi su vietiniu naratyvu apie žydų Holokaustą. Į Holokausto naratyvą įtraukti pasakojimai apie romų kentėjimą padėjo hibridizuoti šį naratyvą, paverčiant jį pasakojimu apie daugelį trauminių patirčių. Naratyvo apie žydų Holokaustą hibridizacijai stiprų poveikį darė tarptautiniai veikėjai, kurie skatino įtraukti romų patirtis į naratyvą apie žydų Holokaustą. Romų ir žydų bendruomenių bendradarbiavimas žmogaus teisių gynimo koalicijoje įgalino šios hibridinės Holokausto atminties susiformavimą.

The aim of this article is to discern and compare the different positions on whether the right to water is recognized as a derivative or an independent human right and how each ground affects the nature of State’s obligations. In order to achieve this aim, in the first two parts of this article two main views on the ground of the right to water are presented – firstly, that the right to water is derived from other existing human rights, and secondly, that it is a self-standing right. Examining the State practice and relying upon the previous analysis of judicial decisions, the legal grounds for establishing right to water are compared. The views that human right to water is a self-standing right or established in customary law are analyzed and subsequently rejected, since only opinio juris of States is moving towards greater recognition of this right and the uniform practice, under traditional notion of customary law, is missing. While the position that right to water derives from ICESCR is criticized as potentially creating a new right through creative interpretation of the Covenant by CESCR, majority of States and judicial bodies agree with this derivation of the right to water from the right to adequate standard of living and right to health.[...]

Disability rights law has expanded over the past twenty years from near non-existence to developing into an international legal norm, particularly through the recent United Nations convention on the Rights of Persons with Disabilities. In this work, the authors examine the case of Lithuania and its process for determining when disabled persons lack legal capacity, as measured against the international legal standards applicable to this issue. The authors conclude by offering suggestions about how Lithuania may make determinations as to legal capacity in a way that is consistent with the emerging global legal standards on disability rights law.

An important aspect of religious accommodation in the public sphere is the willingness or otherwise of the State to accommodate religious groups, as well as individuals professing religious beliefs. The accommodation of religion in the public sphere can depend upon law and policy makers choosing to recognise certain beliefs and practices as religious beliefs and practices and, in certain contexts, this recognition is contingent upon religious groups acquiring legal personality. Achieving this recognition has proved to be problematic for minority religious groups, especially in Eastern European jurisdictions. This paper seeks to consider State responses to regulating minority religions, including new religious movements, in Eastern Europe by reference to a number of recent cases before the European Court of Human Rights. It will pay particular attention to the extent to which approaches to the acquisition of legal personality for religious groups may restrict or undermine religious freedom and accommodation.

Thomas Hobbesas yra vienas iš mąstymo apie žmogaus teises pirmtakų. Jis taip pat plėtoja svarbią prigimtinės teisės teoriją. Vis dėlto jo politinėje teorijoje glūdi retai kada pastebima problema: prigimtinės teisės yra keblios tuo, kad pilietis privalo jų atsisakyti suvereno naudai, bet jis negali to padaryti. Tokios teisės yra neperleidžiamos. Tačiau jei jis negali jų atsisakyti, negali tapti ir valstybės nariu. Šiuo atžvilgiu jo teisės per didelės. Aš aprašau problemą ir pateikiu jos sprendimą. Galop, darau tris išvadas: pirma, teisės funkcionuoja tik valstybės kontekste; antra, valstybė atspindi prigimties dėsnius; trečia, prigimtinės teisės skiriasi nuo žmogaus teisių.

XXI amžiaus pradžioje beveik niekas neabejoja nei žmogaus teisių sąvokos teisėtumu ir prasmingumu, nei jos vaidmeniu formuojant modernųjį politinį bei moralinį jautrumą. Neaišku tik žmogaus teisių pobūdis ir prigimtis. Ar jos – tikrai universalus žmogiškosios egzistencijos elementas, pirminis, prieš visas teorijas ir metafizikas pasireiškiantis, tačiau giliai etiškos prigimties (Emmanuelio Lévino prasme) mūsų sielos judesys Kito (už kurio orumą esame atsakingi, to negalėdami paaiškinti) akivaizdoje? Žodžiu, ar tai išties visiems bendras žmonijos rūpestis? O gal žmogaus teisės – tik gerai suformuluotas, solidžiai pagrįstas vakarietiškojo liberalizmo ir liberalios demokratijos elementas, subtiliai primetamas visam likusiajam pasauliui? Gal žmogaus teisių pavidalu Vakarų individualistinės civilizacijos tik braunasi, kad ir labai moderniu, savo dvasia ir politinėmis implikacijomis pažangiu būdu, į nevakarietiškų civilizacijų, daug giliau įsišaknijusių savo tradicijomis ir hierarchiniu pasaulio supratimu, sielas? Kiek pagaliau galime visuotinai iškelti žmogaus teises kaip svarbų užsienio politikos ir tarptautinių santykių aspektą? Ar taip darydami nerizikuojame žmogaus teisių instrumentalizuoti ir jomis piktnaudžiauti? Šiame straipsnyje ieškoma atsakymų į šiuos klausimus, be kita ko, pakritikuojant daugiakultūriškumo (multikultūralizmo) sąvoką, tačiau labiausiai išskiriant ir išlukštenant dvi žmogaus teisių koncepcijas – ideologinę ir lengvai ideologizuojamą, iš vienos pusės, ir neideologinę, iš kitos pusės. Tik pastaroji leidžia įsteigti universalią žmonių bendrystę ir tikrą solidarumą – šią koncepciją gynė tokie žmonės kaip Andrejus Sacharovas, Jelena Bonner, Sergejus Kovaliovas, Aleksandras Štromas ir kai kurie vakariečiai, tarp jų André Glucksmannas.

Kas yra žmogaus teisės ir kuo jos ypatingos? Jos – universalios ar atspindi tam tikrą individualistinį vakarietišką mąstymo būdą? Ar priklauso jos nuo kultūrinio konteksto, o jei taip, tai kaip? Galbūt žmogaus teisės tos pačios, tik skiriasi jų koncepcijos – liberali, islamistinė, katalikiška, arabiška, afrikietiška, azijietiška? Koks žmogaus teisių santykis su morale ir racionalumu, su vertybėmis? Kas daro veiksmą ar elgesį teisingą? Tai klausimai, į kuriuos autorė šiuo straipsniu iš dalies imasi atsakyti.