Straipsnis skirtas astrologijos sklaidai tarp aukštesniųjų LDK gyventojų sluoksnių atskleisti. Pagrindiniai tyrimo šaltiniai buvo prognozės (ateities spėjimai), prisiminimai, dienoraščiai, astrologijos knygos (daugiausia knygų registrai), literatūra ir kt. Bajorija savo bibliotekose turėjo astrologinės literatūros. Ateities prognozės atspindi kontaktus tarp astrologų ir jų klientų. Kai kurios ateities prognozės sudarytos žymiems LDK asmenims. Kartais astrologinės informacijos randama dienoraščiuose. Bajorija domėjosi astrologija dėl ateities spėjimų ir horoskopų išaiškinimų. Įvairūs faktai liudija, kad astrologija nebuvo draudžiama LDK. Ji buvo ganėtinai populiari LDK kultūrinio ir mokslinio gyvenimo dalis.

Vykstant 1564–1566 m. teismų ir administracinei reformai, buvo naujai suformuoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) administraciniai vienetai – vaivadijos ir pavietai. Tarp tokių naujai suformuotų administracinių vienetų buvo ir Trakų vaivadija, apimanti Gardino, Kauno, Trakų ir Upytės pavietus. Kauno pavietas buvo mažiausias tarp kitų Trakų vaivadijos pavietų ir, preliminariais skaičiavimais, užėmė apie 6045 km2 plotą. Tokios pavieto ribos egzistavo iki 1791 m. Decentralizuota Respublikos sistema lėmė, kad svarbus valstybės elementas buvo administraciniai vienetai – pavietai. Jie tapo svarbia bajorijos savivaldos vieta. XVI a. II pusėje – XVII a. I pusėje 9 giminių atstovai dažniau nei kitų giminių nariai užimdavo renkamas ar skiriamas pareigas Kauno paviete ir buvo renkami atstovais į Respublikos Seimus ar LDK Vyriausiąjį Tribunolą. Straipsnyje dėmesys sutelkiamas į Kulviečių, Skorulskių, Sumorokų, Zavišų, Šiukštų, Beinartų, Deltuviškių (Dzievaltovskių), Mlečkų, Valadkevičių (Valatkų) gimines. Kauno pavieto bajorų Jono Jonaičio Vydros, Zybulto Hans kopovičiaus ir Jono Karolio Rostovskio atvejai parodo, kad kartais padaryti išskirtinę kar jerą bei ilgai išlikti pavieto politiniame-administraciniame elite galėdavo ir vienas giminės atstovas

The article analyses a specific kind of crime committed by the nobility of the Grand Duchy of Lithuania, i. e. the raids on estates, in Vilnius District (administrative district in Poland, Lithuania, Ukraine). The article covers the period of the mid-18th century when the country was ruled by Augustus III (1734–1763). Attacks were well organized, armed, and violent seizures of other people’s possessions; they were organized on a large scale. According to the legal norms of that period, these raids could have been legal, having the approval of the law court, and illegal. The latter, however, were the most frequent ones; we did not come across any legal attacks. Raids were one of the most widely spread crimes in rural territories and the most frequent crime against a person and his/her property in the period under analysis. All in all, 288 cases dealing with this crime during the above-mentioned period were found. Frequency tendencies of these attacks are directly related to the general tendencies of crime rate. The boom of this kind of crime could be dated by the 5th decade of the 18th century when, on average, more than 13 attacks occurred every year; later, their number decreased. The raids usually took place in summer, at day-time; however, there were some other cases as well. The group of raiders, as a rule, consisted of a landlord, his family members, and land administrators with their subjects – household servants and peasants. Peasants and other unprivileged subjects participated in almost all attacks. Though acts of violence were abundant, homicide cases were not numerous. For example, we discovered only seven murder cases; some deaths occurred after attacks, and some women miscarried because of the acts of violence. Violence was committed against people of all social layers, and imprisonment or rapes could be defined as concrete cases of the expression of this violence.[...]

Robbery was one of the most widely spread crimes in the past and it is one of the most commonplace crimes in the contemporary epoch. It is mentioned in the majority of works on the history of crime; it is often categorised as a separate type of crime. Robbery is usually attributed to property crimes. Different attribution criteria are determined by the legal framework of the country under analysis and different approaches to investigation. Road (sometimes the great road) and street robbery in the urban space are often singled out in the western historiography. The crime of robbery was a usual, though hardly very common, crime in the nobility cases of Vilnius district. The Statute of Lithuania mentions the crime of robbery as a crime of higher degree of violence, a pre-plotted crime rendering more severe consequences as well as plundering as a crime of deprivation of property of lesser scope. It is hardly possible to separate between the two crimes during the research because the criteria specifying the differences are not explicitly singled out in the Legal Code of the Grand Duchy of Lithuania. In the law of the 18th century robbery belonged to the group of the most important crimes; according to the Statute of Lithuania, they carried capital punishment. The judgements passed in the courts of Vilnius district occasionally treated criminal offences during which property was seized by compulsion or threatening as murder or theft. It is highlighted in the Statute of Lithuania that robbery was a crime committed on the road. However, property was not only seized by compulsion on the road but also in other spaces (forest, meadow, saloon, houses or manors). We can hardly omit the cases of criminal offences of such type in order to know robbery as a social phenomenon.

The article sets out to analyze organized home invasions – a rare, yet nearly annually recorded, violent crime in Vilnius. This crime included offences against a person’s health, life and property. The article investigates the content of the legal norms of that time on the crimes of this type; it analyzes the statistics and motives of home invasions and addresses the issue of lawfulness (‘restoration of justice’ by force), objects, the social situation of plaintiffs and defendants, the degree of violence as well as the sentences imposed for the crimes of this type.

The aim of this article is to identify the families of nobility elite of Kaunas district the members of which were elected or appointed to offices in Kaunas district self-government, judicial, and administrative institutions or were elected to the Diet of the Commonwealth or the Supreme Tribunal of GDL during mid-16th to mid-17th centuries. The research has revealed that the members of 56 noble families were elected to the Supreme Tribunal of GDL, the members of 58 noble families were elected or appointed as district-level officials, while 44 families had both members at the Supreme Tribunal of GDL and were elected or appointed as officials. Using the vast data on university students in most Western European universities, the research attempted to determine the number nobility elite, studying at universities. Noble families the members of which consistently sent their sons to universities have been identified; the majority of them were the sons of the officials in Kaunas district. The main tendencies of choosing university education have been established: the highest number of noble people from Kaunas district was studying at universities from 1580 to 1610, and the decline of the number of students started in the 1630s.

Tiriant teisinius bajorų pasauliečių ir katalikų dvasininkų bei vienuolių konfliktus XVII a. Vilniuje aiškėja, kad tokių bylų būta nemažai. Vilniaus pavieto pilies ir žemės teismų, Lietuvos metrikos asesorių teismo, Lietuvos iždo tribunolo bylų medžiaga suteikia nemažai informacijos apie ekonominius finansinius ir smurtinius konfliktus Vilniaus erdvėje. Ekonominiai finansiniai konfliktai dažniausiai kildavo dėl mokesčių, prekybos, muitų Vilniuje tarp bajorų pasauliečių ir dvasininkų bei vienuolių. Kita nemaža bylų grupė – konfliktai dėl skolų negrąžinimo. Buvo konfliktų ir dėl nuosavybės, dėl statant padarytų nuostolių, testamentų, bet jie nebuvo dažni. Iš smurtinių konfliktų galima išskirti kūno sužalojimo, nelegalaus įkalinimo, miesto namų užpuolimo ir plėšimo. Nors gausiausi buvo kūno sužalojimo nusikaltimai, proporcingai (palyginti su kitais Vilniaus paviete įvykusiais bajorų nusikaltimais) aiškėja, kad jie buvo retesni nei tokie mažai paplitę nusikaltimai kaip miesto namų užpuolimai. Straipsnyje analizuojama medžiaga neleidžia spręsti apie kažkokius sisteminius konfliktus tarp dviejų visuomenės sluoksnių, tai buvo daugiau tik asmeniniai, kai kada instituciniai konfliktai. Vertinant bylų informaciją galima teigti, kad sprendžiant smurtinius ir nesmurtinius konfliktus tarp bajorų pasauliečių bei katalikų dvasininkų Vilniuje juntamas tam tikras lygiavertiškumas. Bajorai pasauliečiai bei dvasininkai buvo iš esmės vieno luomo atstovai. Nors jų statusas ir priklausymas institucijoms buvo skirtingas, bet interesai, erdvė, padėtis visuomenėje, galimybės per teisminį procesą, net gyvenimo būdas buvo iš esmės tapatūs. Dažnai dvasininkai atstovavo būtent savo giminės, o ne savo visuomeninio sluoksnio interesams.