Il martirio come testimonianza resa a Cristo è oggetto di indagini da parte la storia, la filosofia e sociologia e specialmente la teologia. Il martirio è una realtà teologica, ma il diritto canonico stabilisce precisi limiti, entro i quali questa realtà soprannaturale è considerata, come “santità canonizzata” cioè proclamata dalla Chiesa in atto di beatificazione o di canonizzazione. Per la prova del martirio nel senso canonico il giudice deve avere la certezza morale in quanto riguarda gli elementi canonici del martirio: la morte fisica del martire, l’odio contro la fede da parte del persecutor e l’accettazione della morte per amore di Cristo da parte del martire. Davanti alla giurisprudenza della Congregazione nascono nuove situazioni difficili da provare: l’amore per la fede da parte del martire che talvolta incontra grosse difficoltà, e l’odio per la fede da parte del persecutor (distinzione fra l’odio della fede e l’azione politica, quale motivo è prevalente - motivum praevalens). L’approfondimento riguardante i testimoni della fede del XX secolo ha dimostrato che essi sono numerosi e che sarà necessario uno studio più dettagliato per completare tutta la documentazione. In questo contesto, il problema della giurisprudenza nella dichiarazione ecclesiale del martirio, è molto attuale.

Jausmai, būdami žmoniškosios brandos atspindžiu, padeda mums suprasti kankinių vidinį pasaulį. Ekstremaliomis situacijomis jausmai reaguoja daugiau ar mažiau spontaniškai. Kokios emocijos lydi kankinius mirties išvakarėse? Ar jų drąsa ir ryžtas sekti Kristumi yra be svyravimų? Siekiant atsakyti į šiuos klausimus, apžvelgiami žmogaus veiksmuose ir poelgiuose atsiskleidžiantys jausmai, kurie drauge yra asmens vertybių sistemos atspindys ir visiškai susiformavusios asmenybės ženklas.

Straipsnyje pristatoma vyskupo Vincento Borisevičiaus pastoracinė veikla jo vyskupavimo laikotarpiu. Pirmame skyriuje apžvelgiamos aplinkybės, kurioms esant vyskupas gebėjo atpažinti ir įvardyti tinkamus kriterijus pastoracinei veiklai plėtoti. Parodoma, jog vyskupas V. Borisevičius puikiai pajėgė burti ir ugdyti jam patikėtus tikinčiuosius. Vyskupas darė įtaką jiems žodžiu, įvairiopa veikla, rodė pavyzdį esant net labai sudėtingoms sąlygoms. Antrame skyriuje atskleidžiama, kaip vyskupas V. Borisevičius, įkūnydamas Gerojo Ganytojo modelį, rūpinosi karo ir priespaudos negandas patyrusiais žmonėmis – artimo meilės darbai buvo svarbi jo pastoracinės veiklos dalis. Trečiame skyriuje parodoma, jog vyskupas V. Borisevičius tobulu būdu įgyvendino ganytojo priedermę – sąmoningai prisiėmė kankinystę už savo tikinčiuosius.