Straipsnyje siekiama nustatyti poslinkį nuo bendro šiuolaikinės (e)migracijos suvokimo iki specifiškai moteriškos išvietinimo patirties. Tyrimą sudaro dvi dalys, kurias vienija moteriškų įvaizdžių skalė, leidžianti nustatyti įvairias moteriškumo reprezentacijas pastarojo dešimtmečio lietuvių, latvių ir bulgarų (e)migrantų tekstuose. Pirmojoje straipsnio dalyje, remiantis imagologijos pasiūlytu metodologiniu klojiniu, aptariama šeima kaip silpstanti visuomenės ląstelė, socialinis stereotipinių lyčių vaidmenų ir motiniškumo principo kismas, svarstomos kolizijos tarp moters savivaizdžio ir joms primetamo rytų europietės heteroįvaizdžio, nulemiančio moterų desubjektyvizaciją (desubjectivization). Antrojoje dalyje imagologija, derinama su literatūros sociologija (Vytautas Kavolis), padeda narplioti sąsajas tarp moteriškumo ir nacionalumo. Bergždžio moters kūno metaforos interpretuojamos kaip tuštėjančios tėvynės modelis, remiantis kintančio moteriškumo argumentais persvarstomi trūkinėjantys emigrantų ryšiai su tėvyne, tradicija ir nacionalinėmis projekcijomis.

Straipsnis siūlo vertinti laišką kaip komunikacijos ir tarpkultūrinio bendravimo instrumentą. Siekiama pristatyti mūsų šalyje beveik nežinomo prancūzų autoriaus Chevalier de Boudono kūrybą kaip gebančią megzti tarpkultūrinius ryšius ir turinčią tam tikrą istorinę-literatūrinę vertę. Tyrimo objektas naujas, nes XIX amžiaus pradžioje Vilniuje išleisti šio rašytojo veikalai iki šiol nesusilaukė lietuvių tyrinėtojų dėmesio. Straipsnyje remiamasi prancūzų tyrinėtojos Marie - France de Palacio atlikta C. de Boudono kūrybos analize, surandant šiam rašytojui vietą prancūzų literatūrinėje tradicijoje.

Pagrindinis dėmesys skiriamas C. de Boudono knygose sukurtam Lietuvos įvaizdžiui atskleisti, būdingiausiems jo bruožams išryškinti. Taip pat aptariama mokomoji namų auklėtojo veikla, epistolinio rašymo specifika, išryškinama komunikatyvinė jo raštų funkcija. Metodologinį tyrimo pagrindą suteikia kai kurios komparatyvinių tyrinėjimų prieigos, Henri Pageaux, Jeano-Marco Moura, Yves‘o Clavarono ir Alaino Montandono imagologinių tyrimų nuorodos.

Straipsnyje iškeliamos ir pavyzdžiais tikrinamos dvi tezės: (1) latviai suvokdami emigraciją atsiskleidžia kaip lengvi skeptikai, o lietuviai – kaip fundamentalūs pesimistai, (2) šiuolaikinės kultūros reprezentacijos (literatūra, teatras, kinas) yra per menkai aktualizuotas diasporos tyrimų domenas. Įvadinėje straipsnio dalyje apibendrinant duomenis, pristatytus abiejų šalių sociologų bei demografų tyrimuose, ypač remiantis monografijomis Užburtas ratas? Lietuvos gyventojų grįžtamoji ir pakartotinė migracija (2012) ir Latvijas emigrantu kopienas: Cerību diaspora (Latvijos emigrantų bendrijos: Vilties diaspora, 2015), aptariamos lietuvių ir latvių migracijos tendencijos. Konstatuojama, kad Lietuvoje emigracija suvokiama kaip „nevilties diaspora“, o Latvijoje – kaip nerealizuotas potencialas. Antrojoje straipsnio dalyje tiriama, kaip (e)migracijos procesai ir identiteto kaita atsispindi literatūros kūriniuose, sukurtuose šiuolaikinių lietuvių ir latvių (e)migrantų autorių. Daroma išvada, kad šiuolaikinę emigracijos literatūrą ir kultūrą aktualu pasitelkti giluminei diasporos analizei greta sociologinių duomenų, nes ji yra svarbus socialinės, antropologinės, ideologinės, psichologinės informacijos bankas.

Recently the issue of the image of Lithuania and Lithuanians in foreign literature has become more frequent in the works by comparative literature scholars: Algis Kalėda, Nijolė Kašelionienė, Irena Buckley, and Sigutė Radzevičienė discuss it in Polish, French, and Swedish literature. Though the issue has been a constant concern for the Lithuanians, it has become a topic of special interest in 2012 with the second publication of the novel “The Jungle” by Upton Sinclair (including the commentaries by Lithuanian literary scholars and Valdas Adamkus, the Former President of the Republic). Written at the beginning of the 20th century Sinclair’s novel depicts the harsh destiny of the Lithuanians of the first wave of emigration to the USA. Some books about Lithuanians and their lives inspire the discussions on the image of Lithuanians abroad, the understanding of small country, its realities, and their artistic interpretation. The reasons for the writers to take upon the Lithuanian theme are historical and socio-cultural: during different specific periods the increased Lithuanian emigrants’ flows or “waves” to other countries made it possible for the people of these countries to get acquainted and communicate directly with the Lithuanians, as well as to learn more about Lithuania.[...]

Si les Saisons ont été traduites en une quinzaine de langues, on ne peut que regretter, en revanche, l’absence de véritable traduction française. Plus généralement, les Français ont, depuis le XIXe siecle et jusqu’a nos jours, méconnu le grand poete lituanien. Cette communication, qui a pour objet la réception de Donelaitis en France, fait le triste constat de la quasi absence des Saisons dans la critique française. Soit l’oeuvre est purement et simplement méconnue, soit elle est évoquée en quelques lignes, lesquelles se contentent le plus souvent de ressasser des clichés. A défaut de lire Donelaitis en lituanien, les Français pouvaient le lire en allemand, surtout depuis la traduction de Nesselmann en 1869. Et pourtant, la pauvreté des commentaires témoigne éloquemment de l’absence de lecture véritable. Cette communication se propose d’établir le bilan des comptes rendus rédigés par des francophones et des Français depuis la fin du XIXe siecle. Pour terminer sur une note plus positive, elle esquisse une étude imagologique de la représentation des Français dans les Saisons. On verra que si les Français ont négligé, a tort, Donelaitis, ce dernier s’en est vengé par anticipation, en accumulant les stéréotypes dépréciatifs a leur égard…

Employing the notion of imagology as a general imitational principle in modern-day society (Milan Kundera) and the concepts of hetero-image, self-image, and imageme introduced by literary imagology (Joep Leerssen), this article focuses on literary representations of Eastern Europeans in the latest wave Lithuanian, Latvian and Bulgarian émigré narratives. The selected narrative corpus includes four émigré novels generated in Britain: Vilis Lacitis’ Stroika with the view to London (2010), Alek Popov’s Mission in London (2012), Aleksandra Fomina’s We visited the island yesterday (2011) and Zita Čepaitė’s The breeze of London (2013).In discussing several manifestations of emigrants from the post-communist bloc, the author of the article concludes that the inherited patterns of Soviet mentality determine a similar structure of characters‘ consciousness, identical personal values, and motivational mechanisms that bear witness to a common stock type “Eastern European”. This is a certain social type with an entire preconceived repertoire of stereotypical images describing a subject of post-Soviet descent. This subject appears in émigré narratives as an inferior working-class figure with low self-esteem, a person of no reputation guided by amorality and aggressiveness. People from the former Soviet bloc perceive themselves and are perceived by local British (Western European) natives mostly in negative terms. Although, at first glance, all the personal and national characteristics of homo postsovieticus appear to be negatively charged, in every unfavorable estimation there lay a positive imageme counterpart that can be activated at any given moment (e. g., passiveness/faithfulness, self-humiliation/patience, primitiveness/honesty, etc.).