1988 m. balandžio 20 d. skaitydamas viešą pranešimą „Politinė kultūra ir Lietuva“ puikiai supratau istorinės valandos iššūkį. Kultūrininko kūju užsimojus prieš civilizacijos sieną, reikėjo tikėti savo jėgomis. Tikėjau.

Lietuvą valdė svetima civilizacija, ir, tiesą sakant, ji atrodė neįveikiama. Bet… 1985 m. M. Gorbačiovo pradėtos permainos prakirto komunizmo sienoje viešo kalbėjimo plyšį – „glasnostj“. Sistema sutriko, Maskvos inteligentija ėmė ardyti komunizmo ideologiją. Laikas buvo pabusti ir Lietuvai.

1988 m. pavasarį pabudo Estija, kiek vėliau ir Lietuva. Kultūros žmonių veikla pirmą kartą po II pasaulinio karo tapo politiniu ginklu. Tereikėjo išdrįsti elgtis oriai ir savarankiškai, remtis sensus communis, t. y. bendrumo, jausmu, veikti racionaliai, t. y. įvertinti savo jėgas, veikti sutartinai, pagaliau veikti jaučiant savą suverenumą.

Tai ir buvo padaryta. Visose gyvenimo srityse imta deklaruoti, kuo „savas“ skiriasi nuo „svetimo“, t. y. primesto Kremliaus ir Rusijos. Kultūrininkus bematant išgirdo liaudis, kuri sparčiai atgimė kaip tauta. Kultūrininkų drąsa ir nuoširdumu patikėjo. Tauta pabudo informacinės blokados sąlygomis!