Straipsnyje gretinama Urugvajaus poetės Ideos Vilariño (1920–2009) ir Birutės Pūkelevičiūtės (1923–2007) poezija. Analizuojama, kaip šių poečių kūryboje patiriamas ir įprasminamas kūniškumas, atskleidžiamas fenomenologijai artimas jų požiūris į kūną. Vilariño ir Pūkelevičiūtės lyriniam subjektui kūnas yra svarbus buvimo ženklas, siejamas su individo savivoka. Kūnas yra ir mediumas, per kurį jungiamasi su pasauliu, juo patiriamas Kitas. Šiai kūno savivokai perteikti abi poetės taiko panašias kūrybines strategijas: kūnas stebimas iš šalies, vardijamos jo dalys, rodoma sąsaja su aplinkos daiktais ir reiškiniais. Tačiau Pūkelevičiūtės lyrinio „aš“ kūniškumas kuriamas daugiau orientuojantis į tradicines vertybes (gamtą, religiją, motinystę), o Vilariño moteris, mąstydama apie save, vengia archetipinių įvaizdžių, išreiškia skausmingą neišsipildžiusio meilės jausmo patirtį nemetaforine kalba.

Two different approaches towards Francis Bacon’s painting are analysed in the article: postmodern and phenomenological. The problematic and multiple status of such concepts as sensitive body, intensive sensation and the affect common for both Gilles Deleuze’s and Alphonso Lingis’ philosophy become most visible in regard to Bacon’s painting that displays the reality of the vulnerable and intensely affected body as his main subject. The article follows the main intrigue which inspires their studies, i.e. the article aims to explain what determines the suggestibility of Bacon’s canvas: is there the violence of line and colour, which negates the role of figuration (Deleuze) or the violence of life, that on the contrary, affirms representation (Lingis)? The author maintains that such different interpretations are determined by different notions of experience. Lingis emphasizes actual experience which allows to find the link between creation, lived body and life world, while Deleuze stresses virtual experience, impersonal life, body without organs and creation of new perspectives.

Šiame straipsnyje atliekama lyginamoji Maxo Schelerio ir Vosyliaus Sezemano vaizduotės sampratos analizė, parodoma, kad jų estetikoje yra atskleidžiama vaizduotės ir pasaulio fenomenų koreliacija, kuri nustato apriorinius reikalavimus vaizduotės veiklai. Pirmiausia nagrinėjama koreliacijos problema Husserlio ir Schelerio frenomenologijoje, paskui – vaizduotės samprata Schelerio filosofijoje ir galiausiai – vaizduotės samprata Sezemano estetikoje. Scheleris pabrėžė dvasinės veiklos koreliatyvų sąryšį su pasauliu. Vaizduotės sampratą jis susiejo su praktiniu buvimu pasaulyje. Sezemano estetikoje taip pat buvo svarstomas įkūnytos vaizduotės vaidmuo meninėje kūryboje ir estetinių objektų suvokime. Abu autoriai teigė, kad vaizduotės sąryšį su esminiais pasaulio duoties būdais užtikrina kūniškasis vaizduotės pobūdis. Abu pripažino, kad vaizduotė yra susijusi su nesąmonigais troškimais ir vara. Abu autoriai teigė, kad vaizduotės schematizmai išreiškia pasaulio suvokimo stilių. Scheleris pažymėjo, kad vaizduotė atskleidžia esminius fenomenų raiškos aspektus ir taip grindžia abstrakcijų galimybę. Sezemanas šią tezę išplėtojo ir analizavo abstrahavimo vaidmenį ir simbolių-schemų sudarymą kūrybiname vaizduotės procese.

Straipsnyje analizuojami lytinio švietimo ir lytinio ugdymo fenomenai remiantis filosofiniu bei pedagoginiu diskursu, atskleidžiami šių fenomenų prigimtiniai skirtumai bei tikslai jaunosios kartos ugdymo atžvilgiu. Akcentuojama, kad ugdymo procese labai svarbu išlaikyti teisingą lytinio ugdymo ir lytinio švietimo santykį: prieš teikiant specialias lytinio švietimo žinias ugdomojo subjekto valia jau turi būti išugdyta tiek, kad ji būtų pajėgi valdyti lytinio švietimo metu perteikiamų specifinių žinių sudirgintą vaizduotę.

The article concentrates on the concept of body in the essay “The Roadside Dog” (1998) by Czesław Miłosz, the Nobel Prize winner, considering corporeal from the postructuralist perspective of deanthropologisation and subject decentration. Essayism is a special quality of contemporary culture. The union of philosophy, literature and science can be argued to be present here. “There is nothing beyond text” – this idea of Jacques Derrida is the fundament for the novel reflection of text. Essay is a convenient genre space for the competition of reality and relativity, for the introduction of text into life and vice versa. The space of text unites cultural, social, linguistic and mental features of a creator. Text strives to the achievement of two goals – the dialogue with the reader and the monologue of the author with himself and the search for the inner I. In the genre of essay, these relationships are directed to the self-revelation and the self-identification of a personality. The authorial I in this genre is treated as being located beyond the common, the norm, and the boundaries. The human “exits from oneself and arrives to oneself ”. Czeslaw Miłosz could not fail to avoid the issue of man. He concentrates on the integral features allowing to present the mankind as a single unit and the most various aspects of individual human’s existence. The postmodern aesthetics criticizes the traditional representation and focuses on the idea of the subject’s death. The subject of contemporary world cannot be identified to itSELF. It loses its metaphysical stability and can only be described through reflection, difference and self-expression. Its identity can change with every new perception of its own body, for it is the body that allows new forms of representation. The used strategy of text analysis is deconstruction.[...].

The object of the research is postmodern transformations of the notion of identity and its influence on the perception of the actor‘s body, presence and relations with the text. The postmodern use of the actor’s body and identity in Lithuanian theater can be grouped as follows: self-reflexive acting, body as text and non-professional performing. In order to escape a logocentristic position, theater theorists and practitioners turn their attention to the actor’s body and identity as an alternative way of self-reflexive acting. As new tendencies of self-reflexive theater exploring its own representational devises became more and more evident, a new approach to acting appeared on the Lithuanian theater stage. It dealt more with presentation and not re-presentation of reality. An actor is viewed as an intertextual persona, consisting of his/her own identity, body and pieces of the role being constructed and deconstructed at the same time. Another emerging “new language“ of contemporary Lithuanian theater, closely linked with its self-reflexive character as well as redefinition of the role of text in performance, is the use of the actor’s body as a culturally coded sign. Attention to the body in theater performances is mainly influenced by post structural ideas on a socially and culturally coded body, unable to overcome ideological encoding. Some recent movements in Lithuanian theater towards the separation of the actor from the role have led to the recognition of the actor’s body as a cultural text. Modern performance theory subjected actor’s body to the discipline of drama text or archetypal psychic impulses, repressing as well as ignoring its materiality. On the other hand, postmodern actor acknowledges ideological and cultural codes and deconstructs their representation with the help of self-reflexive acting or displaying discursive aspects of human body.[...].

Straipsnyje analizuojama žmogiškojo asmens struktūra Edith Stein filosofijoje. Pristatomos mąstytojos personalistinio ir antropologinio mąstymo įžvalgos. Akcentuojama fenomenologinio metodo reikšmė, apibrėžiant žmogiškąjį asmenį (apimant klasikinę jo struktūrą: kūną, sielą ir dvasią). Gilinamasi, ar, taikant šį metodą, asmens struktūra yra atpažįstama. Analizuojama, kokiu būdu prasmingai išgyvenama žmogiškoji patirtis apie žmogiškąjį asmenį.