Straipsnyje analizuojami augalų pavadinimų skoliniai Rukavos dialektuose (pietvakarių Latvijos dialektai). Faktinė medžiaga straipsniui (apie 3200 leksinių vienetų) buvo surinkta Liepojos universiteto mokslininkais. Skolintų leksinių vienetų mokslinei analizei buvo panaudoti šie metodai: aprašomasis, istorinis komparatyvinis, statistinis, o taip pat geolingvistinė ir etimologinė analizė.

The cutting-edge nature of this article is determined by the fact that up till today the history of Latvian culinary terms has not been thoroughly studied. Beginnings of Latvian culinary terms may be found in written monuments of the 17th and 18th centuries – in the first Latvian dictionaries, in the Bible translation by Ernst Glück (1694), in some contemporary magazines and books, as well as in some of the first Latvian cookbooks published at the end of the 18th century. The first attempts to establish the origin of some Latvian words were made in the hand-written Latvian–German dictionary translated by the German theologian C. Fürecker in the second half of the 17th century. At present the only available Latvian word-stock etymological vocabulary is the Latvian Etymology Vocabulary by K. Karulis (1992; reissued 2001). It mainly covers Latvian literary language words (about 3250, not including references). Internationalisms are not included, except for words that greatly differ from their modern forms in foreign languages. K. Karulis notes that in etymology there may be two or more possible solutions for a word’s origin, and in such cases an in-depth linguistic study and search for historical criteria are required. One of the ways to do this is to compare how different etymological dictionaries explain the origin of the same word. Sometimes it is hard to establish whether a given lexeme is inherited or borrowed. Of the 300 excerpts of culinary lexemes from the 17th and 18th centuries, 20% are inherited and 80% are borrowed. Most borrowings come from German, which is explained by the constant contact of Latvian with Low German and by the fact that the first dictionary compilers were Germans. Borrowings from French and English almost always reached Latvian through German as an intermediary language. The objective of this article is to examine a number of culinary terms (zupa ‘soup’, karaša ‘flat cake’, pīrāgs ‘pie’, biskvīts ‘biscuit’) that were already recorded in the 17th–18th centuries and to compare how their origin is explained in different etymological dictionaries (Latvian, Lithuanian, Russian, German, French). Depending on formal, historical or semantic criteria, these terms are assigned different etymologies in different vocabularies. The task of the article is to trace the history of these words back to their language of origin and to determine the sources and paths of their borrowing.

Words of Slavonic origin are both characteristic literal language phenomena (Laua, 1981) as well as phenomena of Latvian language sub-dialects. Especially frequent they are in Latgalian sub-dialects and they are only sporadically met in other places in Latvia (Laumane, 1977, 55). The aim of this article is to analyze words of Slavonic origin in one of Latvia’s South West sub-dialects – Rucava sub-dialect, their frequency in the neighboring sub-dialects of Rucava, to analyze them from the point of view of word class as well as to look at thematic groups of words of Slavonic origin. There are not observed a large number of words of Slavonic origin in Rucava’s sub dialect. It is also problematic to define their origin since many of them might have been borrowed in through Lithuanian language from the Polish or Russian languages (Lau mane, 1977, 55–56) One of the important issues connected to words of Slavonic origin is the problem of chronology. For example, part of these words used in Latgalia has ancient roots (Laumane, 1977, 50-51, 55-56). Whereas part of Slavonic words used in South West Kurland’s sub-dia lects might be of newer origin because there are no direct historical contacts with Slavonic languages or sub-dialects. Thus the question: are they direct or indirect borrowings? Sometimes it is difficult to trace from which language or even from which language group the lexemes have been borrowed: From Russian or Polish: for example irka – “decorative embroidery on the sleeves of a shirt”; kuds – “slim, thin, skinny”; slīve - ”plum” and others; From Slavonic or Germanic languages, for example, gruce – “borridge made of barley, pearl-barley”; jāmarks/jāmarka – “fair”. From the aspect of geographical distribution a few lexemes have been observed only in Rucava and neighboring sub-dialects (such as lexemes gvazdiks, jāmarks); part of lexemes are mostly spread in Latgalia, sometimes also in other places of Latvia (for ex ample, durns, kavat, kuska). In the collected material there are 74,4% nouns, 15,4% verbs, 7,7 % adjectives and 2,6% adverbs. 144 Thematically 15,4% lexemes denote actions and names of plants, 12,8% lexemes are connected to clothing, 10,3 % lexemes are connected to household life andothers. As to the territorial aspect – some lexemes so far have been observed only in Rucava and the neighboring sub-dialects (suc as lexemes gvazdiks, jāmarks, piegrazāt); some lexemes typical for Rucava most often are observed in Latgalia, sometimes in other places of Latvia (for example, durns, kavāt, kuska). Rucava’s sub- dialect words of Slavonic origin have been actively used in the late 20th century and at the beginning of the 21st century. Some of the Slavonic borrowings still have phonetical and morphological variants as well as various derivatives (for example, kuds//kuts; riedīt//izriedīt//pieriedīt), thus proving their vitality also in the future.

Female spirits mates (Mothers, plural form; singu lar - mate) are significant in Latvian folklore. There are more than a hundred names of different mates, even until the present preserved in various folklore texts (folksongs, magic formulae, fairy tales, leg ends, folk medicine practices etc.). The most com mon are Vėją mate (Mother of Wind), Meža mate (Mother of Forest), Veju mate (Mother of Shades), Žemes mate (Earth Mother), Velna mate (Devil's Moth er). Although not as frequently, yet in semantically and formally curious contexts some Mothers - Lazdų (Hazel), Ogu (Berries), Senu (Mushrooms), Kapa (Grave), Smilšu (Sand), Pieną (Milk), Uguns (Fire), Ūdens (Water) mate - are mentioned; the same goes for mates, the meaning of whose names is difficult to translate into any other language: those are Ceru (Tuft?), Rišu, Rūšu, Sekšu, Jodu (Black Devils), Mėšlu (Dung) mates, being related to death and rebirth, as well as to the increasing of fertility and fruitfulness. Mates - patronesses of various essential and im portant spheres of the ancient man's life - have been so characteristic in folkloric worldview of many peoples during certain periods of their develop ment when matricentric tendences prevailed. Mates - female spirits have survived longer in the mythic consciousness, where the patricentric ideology as a base for state formations was meagre, and those patricentrically organized civilizations emerged comparatively much later or did not es tablish themselves at all (in Latvian, Estonian, Livo nian, Keltic traditions). On the other hand, Ger mans, Slavs and Baltic Lithuanians experienced the formation of such patricentrically organized civili zations much earlier, and the female spirits and deities were forgotten party in folkloric tradition, and expelled from mythic consciousness, or their functions were transferred to male deities.

In this article, an overview about characteristic features of voiced constrictive consonants is given. The overview is based on analyzing reviews and surveys found in the theory, which is then compared with the material of the Latvian language. All consonants are examined in closed syllables in context of all Latvian short and long vowels. Each syllable starts and ends with the same consonant. For the analysis recordings of four informants are used. FFT spectra were made with software Praat for all Latvian voiced constrictive consonants, values of frequency were determined for highest peak in spectrum, which correspond to the strongest friction energy. Compared all spectra of voiced constrictive consonants, it can be concluded that FFT spectra of labiodental [v] with small friction energy are the lowest. FFT spectra of alveolar [ʒ] contain higher frequency energy regions than labiodental [v]. FFT spectra of palatal [j] have higher frequency energy regions than labiodental [v] and alveolar [ʒ], however, frequency energy zones overlap with alveolar [ʒ]. Palatal [j] F1 and F2 values correspond to values of vowel [i]. Dental [z] has FFT spectra of high energy. Labiodental [v] has the highest energy FFT spectra if [v] articulation contained a strong friction energy. Labiodental [v] F1 values correspond to F1 values of vowel [u]. F2 values differ because [v] articulation is highly affected by adjacent vowels.

Straipsnyje nagrinėjamas anglų ir prancūzų kalbų, kaip užsienio kalbų, leksinis semantinis aspektas lyginamųjų pamokų kontekste. Straipsnio tikslas yra išsiaiškinti anglų ir prancūzų kalbų leksikos semantines ribas vienodoje tematikoje „Profesijos“ ir išanalizuoti, kaip mokinių sąmonėje prancūzų kalbos leksinis aiškumas (lexical transparency) lemia anglų kalbos žodžių formų ortografinę reprezentaciją. Leksinės semantinės žodžių analizės pagrindimui panaudota leksikos apdorojimas teorijos mentaliniame leksikone: prancūzų psicholingvisto Danielio Gaonacho (Daniel Gaonac’h) išvados apie kognityvinę veiklą leksikos prieinamumui ir jos semantiniam atitikimui, reprezentaciniai atminties modeliai (Judith Kroll & Erika Stewart 1994), o taip pat tinklinis leksikos modelis dvikalbėje situacijoje (Annette de Groot 1998, Modèle des traits conceptuels). Iš 1000 dažniausiai anglų kalboje vartojamų žodžių sąrašo buvo atrinkti 46 profesijų pavadinimai ir teoriškai palygintas žodžių semantinės struktūros atitikimas anglų ir prancūzų kalboje, iš kurių 30 yra formaliai panašūs žodžiai, o 16 – semantiškai artimi, tačiau besiskiriantys grafiniu užrašymu.  Nustatant anglų ir prancūzų kalbų tarpusavio sąveiką, buvo atliktas praktinis leksikos semantinės struktūros analizės tyrimas. Tyrimas vyko dviejose mokyklose, jame dalyvavo 40 mokinių. Mokiniams buvo duotos trys skirtingos užduotys. Pirmojoje užduotyje pagal grafinę reprezentaciją reikėjo nustatyti profesijos pavadinimo kalbą. Užduoties tikslas buvo išsiaiškinti, ar mokinys moka atskirti jau anglų kalba įsisavintus profesijų pavadinimus nuo jų prancūziškų ekvivalentų ir ar pastebi bendrą abiejų kalbų leksiką. Antrojoje užduotyje prie dešimties profesijų pavadinimų prancūzų kalba reikėjo parašyti atitinkamus profesijų pavadinimus angliškai. Trečiojoje užduotyje prie atitinkamų profesijų pavadinimų reikėjo parašyti po tris būdvardžius. Padaryta išvada, kad daugiau negu pusė mokinių anglų kalbos žodžius stengiasi visiškai atriboti nuo prancūziškų žodžių, nors daugelis žodžių tiek formaliai, tiek semantiškai sutampa abiejose kalbose. Profesijų pavadinimų (artist, doctor, chef, officer) atkūrimas anglų kalba dažniausiai nesukelia sunkumų, o klaidas, atkuriant pavienius žodžius (minister, judge, professor, soldier), paaiškina prancūzų arba latvių kalbos interferencija, taip pat – nepakankamos anglų kalbos ortografinės žinios ir prancūzų kalbos žodžių semantikos žinios. Daroma išvada, kad, norint tobulinti žodyną, būtina stengtis, kad kolokacijos (collocation) būtų vartojamos kiekvienoje kalboje atskirai.

Straipsnio tikslas – atkreipti kalbų dėstytojų dėmesį į kiekvienos kalbos frazeologizmų gausybę, kuri, mokantis kalbos ir kultūros, tradiciškai vartojama minimaliai. Dabar jau visuotinai pripažįstama nuomonė, kad būtent frazeologija parodo liaudies kultūros ypatumus. Tyrimo objektas yra autorės sukaupta patirtis – frazeologizmų tyrinėjimai, susiję su leksikologija, leksikos stilistika ir praktine latvių kalba. Šiandien lingvistikai būdingas platus tyrimų spektras. Svarbią vietą užima lingvokultūrologijos požiūris į kalbos vienetų mokymąsi. Kalbos ir kultūros sąveikos klausimas šiandien aktualus visuomenėje, kurioje didėja pasaulio problemų globalizacija, todėl tampa būtina atsižvelgti į įvairių tautų elgesio universalumą ir specifiką. Žvelgiant į tautų tarpusavio ryšius reikia suprasti, kokiose situacijose potencialiai gali atsirasti kultūrinis nesusipratimas. Svarbu nustatyti kultūrines vertybes, kuriomis pagrįstas komunikacinis elgesys. Aukštosiose mokyklose šie įgūdžiai privalomi studentams, dėl įvairių priežasčių atsidūrusiems kitoje kultūrinėje aplinkoje. Iki XX a. 10 dešimtmečio studentai buvo labiau raginami įsidėmėti žodžių formas ir atskleisti žodžio reikšmę (dažniausiai – vertimu), ir tik dešimtmečio pabaigoje latvių kaip užsienio kalbos mokymo procese buvo pabrėžtas kalbos semantinis ir praktinis aspektas. Pagrindinis lingvokultūrologinio požiūrio vienetas – lingvokultūrema. Lingvokultūrema – ir kalbos, ir kultūros vienetas, nes ji sujungia kalbos reikšmę, ir kultūros prasmę, egzistuojančią už kalbos sistemos ribų. Lingvokultūrema gali būti ir leksinis, ir sintaksinis vienetas: žodis, žodžių junginys, sakinys, tekstas (Gavrilina, Vulane, 2008, p. 21). Remiantis lingvokultūrologiniais kalbos tyrimais, lingvistinė analizė leidžia suskirstyti kalbos vienetus į tris tipus: žodžius ir posakius, kurie lyginamose kalbose visiškai sutampa; žodžius ir posakius, kurie lyginamose kalbose sutampa tik iš dalies; žodžius ir pasakymus, kurie lyginamose kalbose nesutampa. Įvairūs lingvokultūrologijos aspektai nuo 2005 m. yra ir Europos frazeologijos asociacijos vykdomo projekto tikslas – išaiškinti ne tai, kas skirtinga, o tai, kas bendra, t. y. nustatyti Europos kalboms bendrą frazeologijos dalį. Ankstesnio projekto rezultatai rodo, kad vienodų ar panašių frazeologizmų randama iki 50 skirtingų kalbų. Idiomų, turinčių panašią leksinę ir semantinę struktūrą, esama ir tose kalbose, kurios nėra genetiškai susijusios ir kurių vartosenos teritorijos toli viena nuo kitos. Beje, reikia pažymėti, jog kiekviena tauta turi savo specifinį kultūrinį pasaulio vaizdą ir kultūrinį istorinį kelią. Kiekvienos kalbos frazeologizmų visuma perteikia tautos kultūrą, mąstymą ir vertybes. Frazeologizmai skatina tekste įžvelgti kultūrologinę informaciją, per tai studentai gali plėtoti komunikacinę, kalbos, sociokultūrinę ir mokymo kompetencijas. Šios galimybės yra svarbios, kai vienoje grupėje mokosi kelių tautybių studentai, dėl įvairių priežasčių patekę į kitą kultūrinę aplinką (vienarūšėje kultūrinėje aplinkoje minėtos galimybės yra tiesiog formalios). Mokantis frazeologizmų, kyla ir problemų: skirtingos frazeologizmų teorijos; studentai nežino frazeologizmų; žino, bet nevartoja; negalima pažodžiui versti žodžio perkeltinės reikšmės; skirtingos asociacijos (pvz., saulė); tas pats frazeologizmas vartojamas skirtingame kontekste (narsus kaip liūtas, piktas kaip liūtas); frazeologizmų išraiškingumo studentai turi mokytis specialiai. Mokantis lingvokultūremų, sukuriama naujų galimybių: praplėsti leksiką; susipažinti su savo kalbos ir kultūros paveldu; daugiau sužinoti apie kitą kultūrinę aplinką (kiekvienos tautos vertybes, stereotipus, elgesio normas, kalbėjimo etiketo taisykles, papročius, gyvenimo būdą ir kt.); praturtinti tarpusavio bendravimą gerbiant kultūros paveldą; motyvuoti domėtis kalbotyros ir ekstralingvistiniais tyrinėjimais. Ši informacija praturtins abi puses, nes kalbos vartotojai, dalydamiesi patirtimi, mokosi iš kitų tautų kultūros tradicijų.

Bet kurios kalbos turinys yra bendras visiems žmonėms, tačiau fonetinės priemonės, kuriomis jis išreiškiamas, yra nacionalinės ir specifinės; jos suformuoja kiekvienai kalbai būdingą skambesį. Fonetinės sistemos pagrindą paprastai sudaro segmentiniai vienetai: fonemos, skiemenys, fonetiniai žodžiai ir sintagmos. Su pagrindiniais fonetinės sistemos vienetais yra glaudžiai susiję supersegmentiniai arba suprasegmentiniai vienetai – skiemens intonacija (priegaidė), žodžio kirtis ir kalbos intonacija. Straipsnyje apžvelgiamos naujausios latvių kalbos fonetinių priemonių sistemos tendencijos, kurios atsirado daugiausia dėl kitų kalbų artikuliacinių ir akustinių ypatybių įtakos (dažniausiai tai – anglų, vokiečių ir rusų kalba). Galima pamatyti atskirų fonemų tarimo skirtumų (pvz., priebalsių palatalizacija), taip pat priegaidžių niveliavimo ir žodžio kirčio pakeitimo skirtumų (ypač – svetimos kilmės tikriniuose daiktavardžiuose), skiriasi ir teksto tarimo ypatybės. Šio straipsnio teiginių ir išvadų pagrindas yra daugelio metų praktinė darbo patirtis ne tik Liepojos universitete, bet ir dirbant su lietuvių studentais Klaipėdos universitete ir Vytauto Didžiojo universitete, Kaune. Sėkmingai komunikacijai iš esmės taikomos abi kalbinės išraiškos formos – tiek kalba, tiek raštai. Patekę į latvišką aplinką, pvz., į kurią nors Latvijos aukštojo mokslo įstaigą, dėstytojai iš užsienio šalių ir studentai, atvykę pagal mainų programas, bendraudami turi atsižvelgti į latvių kalbos fonetinių priemonių specifiką, t. y. latvių kalbai būdingą kirčiuotą pirmąjį skiemenį, tęstinę ir netęstinę priegaides diferencijavimą, pasakojimo, klausiamoji bei šaukiamojo modalumo raišką ir pan. Jų įsisavinimui įtakos turi ne tik savos gimtosios kalbos garsinių priemonių ypatybės, bet ir įvairūs lingvistiniai bei ekstralingvistiniai veiksniai platesniame kontekste. Latvijoje šiuo metu sparčiai daugėja žmonių, kurie moka keletą užsienio kalbų, yra susipažinę su kitų valstybių istorija, kultūra ir visuomeniniu gyvenimu, tad padaugėjo ir galimybių paįvairinti kontaktus ir išplėsti komunikaciją. Šių tendencijų išliks ir ateityje, jos darys įtaką fonetinei kalbų struktūrai.