Straipsnyje nagrinėjami kai kurie žvejybos klausimai Pietryčių Lietuvoje XIII—XIV a. Remiamasi duomenimis, sukauptais tyrinėjant minėto regiono archeologinius paminklus. Apibendrinami duomenys apie žūklės reikmenis, žvejybos būdus, žvejybai naudotas vandens susisiekimo priemones, paleozoologinių tyrimų metu gauta informacija apie rūšinę žvejotų žuvų sudėtį.

Remiantis Pietryčių Lietuvos archeologiniuose paminkluose sukauptos kaulinės medžiagos paleozoologinių tyrimų duomenimis, rašytiniais šaltiniais, apžvelgiama medžioklės reikšmė šio regiono žmonių kasdieniame gyvenime XIII–XIV a. Straipsnyje atskleidžiama, kad medžioklė buvo nevienodai reikšminga daugeliui paprastų bendruomenininkų ir valdančiajam elitui. XIII–XIV a. medžioklė (ypač stambiųjų gyvūnų) tapo visų pirma valdančiojo elito pramoga, ir laukinių gyvūnų mėsa paįvairindavo pirmiausia diduomenės stalą. Paprasti bendruomenininkai maistui vartojo beveik išimtinai naminių gyvulių mėsą. Svarbiausi medžiojami gyvūnai buvo stumbrai, taurai, briedžiai ir šernai. Taip pat buvo medžiojama daug bebrų. Dalis gyventojų turėjo atlikti kailinių žvėrelių medžioklės ir kailių tiekimo prievolę. Kaulus ir ragus dirbinių gamyboje naudojo amatininkai – kauladirbiai, odas bei kailius – apavo ir kitų dirbinių gamintojai. Remiantis rašytiniais šaltiniais, dabartinėje Pietryčių Lietuvoje lokalizuojama visa eilė viduramžių medžioklės pilių. Paleozoologinės medžiagos analizės duomenys leidžia bandyti lokalizuoti dar vieną iš rašytinių šaltinių nežinomą medžioklės pilį, stovėjusią ant Bradeliškių piliakalnio.