Paprastai modernios vizualumo epochos pradžia siejama su fotografijos atsiradimu XIX amžiuje. Tačiau yra pagrindo manyti, kad „vizualinis posūkis“ Vakarų kultūroje prasideda gerokai anksčiau. Vienas svarbesnių tokios transformacijos komponentų yra teatras. Antikinis teatras, iš esmės, visuomet išlaikė savo pirmapradį sakralumo aspektą. Tuo tarpu Baroko teatre stebimas ryškus desakralizacijos momentas, kurį pirmiausia žymi tragedijos žanro pokyčiai (transcendencijos nykimas, pasaulietinės istorijos tematika, teatro repertuaras kaip reprodukavimo technika). Straipsnyje lyginamos antikinės tragedijos ir W.Benjamino barokinės Trauerspiel sampratos, bei jų santykis su modernybėje nykstančia sakralumo dimensija.