Straipsnyje analizuojama visuomenės veikėjo, Aukštųjų kursų Kaune iniciatoriaus ir vedėjo, vėliau – Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universiteto profesoriaus Zigmo Žemaičio veikla, siekiant grąžinti Vilnių Lietuvai 1920–1922 metais. Gimęs ir gyvenęs Rytų Lietuvoje Z. Žemaitis gerai pažinojo šio krašto lenkiškai kalbančių gyventojų mąstyseną, problemas ir buvo įsitikinęs, kad tik Lietuva gali užtikrinti jiems tinkamas ekonomines sąlygas ir kultūrines teises. Atkuriant Lietuvos valstybę Z. Žemaitis pradėjo leisti knygeles lenkų kalba, kuriomis stengėsi paveikti lenkakalbių Rytų Lietuvos gyventojų nuomonę. Ši jo veikla buvo pastebėta ir teigiamai vertinama Lietuvos valdžios atstovų. 1920 m. pabaigoje jis dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos derybose Varšuvoje, kur aktyviai dirbo užkulisiuose, susitikdamas su Lenkijos ir Vilniaus krašto politiniais veikėjais. 1921 m. Z. Žemaitis dalyvavo Vilniuje vykusiose Lietuvos Steigiamojo Seimo kairiųjų frakcijų atstovų neoficialiose derybose su Vilniaus lenkų politinėmis grupėmis. Be to, 1921–1922 m. jis buvo Lietuvos Rytų komisijos pirmininkas. Ši Z. Žemaičio veikla iki šiol nėra tyrinėta, todėl straipsnyje siekiama išsiaiškinti Z. Žemaičio požiūrį į Vilnių ir Vilniaus kraštą 1918–1920 m., ištirti jo indėlį Lietuvos ir Lenkijos derybose, išanalizuoti jo vaidmenį derybose su Vilniaus lenkų politinėmis grupėmis, išnagrinėti veiklą Lietuvos Rytų komisijoje.

Straipsnyje analizuojama Lietuvos Steigia-mojo Seimo požiūris į santykius su Lenkija, derybos su Lenkija ir Vilniaus lenkų politinėmis grupėmis siekiant atgauti Vilniaus kraštą. Steigiamasis Seimas ėmėsi įvairių priemonių siekdamas atgauti Vilniaus kraštą:pasiuntė delegaciją į Varšuvą, užmezgė kontaktus su Vilniaus lenkų politinėmis grupėmis, pateikė pasiūlymus ir Varšuvai, ir Vilniui. Lietuvos valdžia žadėjo leisti vietiniams lenkams vartoti gimtąją kalbą mokyklose, bažnyčiose ir savivaldybėse, vėliau net užsiminė apie teritorinę autonomiją, tačiau šie pažadai lenkams pasirodė per menki. Lietuvos lenkų sukurtas „Didžiosios Lietuvos“ projektas, patobulintas lenkų federalistų, virto Hymanso projektu. Lietuva šiose derybose parodė didelį nuolaidumą siekdama savo tikslo, tačiau Lietuvos visuomenė griežtai pasipriešino suvereniteto apribojimui. Hymanso projektui pritarė Lietuvos delegacija, kai kurie Vyriausybės nariai bei liaudininkų frakcijos lyderiai, tačiau Seimas atsižvelgė į visuomenės nuomonę ir projektą atmetė.

Straipsnyje analizuojamos Lietuvos geopolitinės orientacijos pakeitimo priežastys ir aplinkybės, bandoma išsiaiškinti, kokiais būdais Lietuva tikėjosi susi-grąžinti sostinę Vilnių. 1918–1940 m. Vilniaus klausimas buvo pagrindinė Lietuvos užsienio politikos problema, nulėmusi valstybės geopolitinę orientaciją. Iki 1925 m. Lietuva deklaravo orientaciją į Antantę ir Baltijos šalis, tačiau vėliau nukreipė žvilgsnį į SSRS ir Vokietiją, kurios taip pat turėjo teritorinių pretenzijų Lenkijai. Pasitelkus diplomatines, politines ir karines priemones buvo kuriami Vilniaus susigrąžinimo planai.

Straipsnyje analizuojama užsienio reikalų ministro Valdemaro Vytauto Čarneckio veikla, siekiant išspręsti Lietuvos užsienio reikalų problemas 1924–1925 m.

Straipsnyje analizuojamas Lietuvos visuomenės požiūris į Hymanso projektus, atskleidžiamos pasikėsinimo į Ernestą Galvanauską priežastys, organizatoriai ir vykdytojai; nagrinėjamos antrojo Hymanso projekto atmetimo aplinkybės, pateikiami amžininkų vertinimai.

1941 m. liepos 3 d. Laikinoji vyriausybė, kurioje buvo nemažai Universiteto dėstytojų, grąžino universitetui Vytauto Didžiojo vardą. Visi vadovai, paskirti Sovietų valdžios, buvo atleisti iš Universiteto. Vokiečių okupacinė valdžia taip pat pareikalavo atleisti žydų tautybės dėstytojus, pašalinti žydų ir lenkų tautybės studentus. Žydų tautybės dėstytojai ir studentai netrukus pateko į Vilijampolėje įkurtą getą. Lietuviai inteligentai išgelbėjo nemažai žydų, tarp kurių buvo ir kelios žydų dėstytojų šeimos. 1943 m. kovo 17 d. okupacinė kariuomenė užėmė beveik visus Universiteto rūmus, studijos buvo nutrauktos. Vis dėlto paskaitos vyko kitose patalpose, buvo išduodami baigimo diplomai, o dėstytojams mokamos algos už mokslinį darbą. Prie tuo metu veikusios vakarinės mokyklos – Suaugusiųjų instituto – dalis dėstytojų organizavo medicinos kursus ir Aukštesnįjį technikos skyrių, kuriuose nelegaliai buvo dėstoma universiteto pirmųjų kursų programa. Nacių okupacijos metais Lietuvoje vyko įvairių formų masinis antinacistinis pasipriešinimas, pasireiškęs pilietinio nepaklusnumo akcijomis ir pogrindinės spaudos gausumu, veikė daug lietuviškų antinacinių pasipriešinimo organizacijų, kuriose dalyvavo Universiteto dėstytojai ir studentai. Visų jų tikslas – Lietuvos nepriklausomybės atgavimas karo pabaigoje. Nacistinės Vokietijos administracijos keturis kartus skelbta mobilizacija į SS dalinius nepavyko. Prie to prisidėjo lietuvių pogrindžio veikla. Okupacinė nacistinės Vokietijos valdžia juto, kad ryžtingam pasipriešinimui vadovauja lietuvių inteligentija, todėl 1943 m. kovo 16 d. vokiečiai suėmė 46 įkaitus – mokslininkus, profesorius, visuomeninių ir politinių organizacijų atstovus, dvasininkus – ir išvežė juos į Štuthofo koncentracijos stovyklą.