Vienas aktyviausių lietuvių katalikiškojo intelektualinio sąjūdžio atstovų, Dievo Tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys yra ryški XX a. pirmosios pusės asmenybė mūsų tautos istorijoje. Jis – vienas aktyviausių lietuvių katalikiškojo intelektualinio sąjūdžio, tad jo gyvenimo ir veiklos kryptis tyrinėjančių įvairių mokslinių straipsnių, studijų jau priskaičiuojama arti pusšimčio. Mūsų pasirinktai tematikai priskiriami prof. Vandos Aramavičiūtės, dr. Onos Giedrutės Butkienės, Justo Jasėno, dr. Stepono Gudelio ir prof. Vytauto Karvelio, dr. Vlado Pupšio, prof. Onos Tijūnėlienės, dr. Aldonos Vasiliauskienės tyrinėjimai. Arkivyskupas atliko svarbią ugdymo misiją tuometinėje visuomenėje, daugiausia dėmesio skyrė asmenybės dvasingumui, nuo jo neatsiejamai dorovei, ragino plėtoti katalikišką veiklą: savo pavyzdžiu ir darbais liudyti Dievo meilę. Ši M. Reinio krikščioniškosios pedagogikos universalumo sklaidos veikla dar nesulaukė specialių tyrimų. Darbo tikslas – atskleisti M. Reinio – krikščioniškosios pedagogikos universalumo puoselėtojo asmenybę, jo veiklos kryptis ir formas. Darbo metodai – duomenų sisteminimas, analizė, statistika. Literatūra – M. Reinio studijos, minėtų mokslininkų veikalai.

Straipsnyje apžvelgiama Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio (1884 02 03 – 1953 11 08) viena iš plačiašakės veiklos krypčių – akademinis darbas Kaune 1922–1940 m. (1926–1940 m. ir Vilkaviškyje). Išskirtos ir apžvelgtos dvi mokslo žinių sklaidos formos – žodis (paskaitos, pranešimai, diskusijos, pokalbiai) ir raštas (publicistiniai straipsniai, mokslo darbai). Minimi akademinę veiklą papildę ir praplėtę darbai: administracinis darbas universitete, šviečiamoji, organizacinė ir visuomeninė veikla katalikiškose organizacijose, visuomenei skaitytos paskaitos.

Straipsnyje, remiantis pirmąsyk plačiai nagrinėjama archyvine medžiaga, apžvelgiamas paskutinis Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ laikotarpis (1939–1940): nurodomas naujų narių skaičius, pateikiami duomenys apie steigiamas skaityklas, organizuojamus naujus skyrius, aptariama kita draugijos veikla. Detalizuojami akivaizdūs lenkų valdžios bandymai riboti „Ryto“ veiklą jau nuo 1936 m., tai tęsėsi iki 1938 m.: 1938 m. sausio 29 d. „Ryto“ veikla buvo sustabdyta, o 1938 m. vasario 28 d. Vilniaus vaivada „Ryto“ draugiją uždarė. „Ryto“ draugijos veikėjų pastangomis (tam buvo palanki ir politinė situacija) 1939 m. gegužės 20 d. Vilniaus vaivadija draugiją atkūrė, o birželio 6 d. (nors ir su didelėmis skolomis) perduotas draugijai priklausęs turtas. Draugija „Rytas“ (nepaisant naujų trukdžių, intensyviai veikusi nuo 1939 m.), kaip ir kitos katalikiškos organizacijos, sovietinės valdžios buvo uždaryta 1940 m.

Straipsnyje nagrinėjama Vladimiro (prie Kliazmos) Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčios pa­rapijiečių grupelės, vadovaujamos klebono t. Sergejaus Zujevo, piligrimystė Lietuvoje arkivyskupo Mečislovo Reinio (1884 02 03 – 1907 06 10 – 1926 04 05 – 1953 11 08) vardo įamžinimo keliais. Pristatomi lietuvių atlikti darbai Vladimire, garsinant M. Reinio vardą, jie tapo svarbia paskata piligrimystei. Straipsnyje apžvelgiama informacijos apie piligrimystę sklaida (spaudoje, per radiją ir pranešimus konferencijose), pasakojama apie Skapiškyje pastatytą rūpintojėlį, aptariami kiti renginiai. Piligrimystė liudija trijų tautų – lietuvių, ukrainiečių ir rusų – atstovų dėmesį M. Reiniui. Viena svarbiausių jungiamųjų grandžių – Skapiškis. Atskleidžiamas ukrai­niečių (dvasininkų bei pasauliečių) domėjimasis Skapiškyje kaupiama su Ukraina susijusia medžiaga, aptaria­ma, kaip puoselėjamas Klementijaus Šeptyckio (1869 11 17 – 1915 08 28 – 1951 05 01) – ukrainiečio, Studitų ordino (graikų apeigų katalikų) archimandrito, 2001 m. paskelbto palamintuoju – atminimas.