Straipsnyje nagrinėjama pagalbos ir paramos nukentėjusiems (nusikaltimo aukoms) asmenims sistema Lietuvoje, atskleidžiami jos funkcionavimo probleminiai aspektai. Pateikiami ir analizuojami naujausių reprezentatyvių tyrimų duomenys, kuriais ir grindžiamas nagrinėjamos sistemos vertinimas. Siekiant atskleisti sistemos trūkumus plačiau nagrinėjamos atskiros nukentėjusiųjų asmenų teisės į valstybės garantuojamas paslaugas, paramą, t. y. teisinę pagalbą bei žalos kompensavimą. Atskleidžiama esama situacija, kuri parodo, kiek žmonės žino apie savo teises, organizacijas, teikiančias paslaugą įvairių kategorijų nukentėjusiems asmenims.

Straipsnyje pateikiama aukos ir nusikaltėlio inversijos1 samprata. Išskiriamos inversijos rūšys, tipai, pateikiamos klasifikacijos. Plačiau nagrinėjama aukos-vaiko ir smurtautojo „kaupiamoji“ ir „ciklinė” inversijos, jųvikti- mologinė analizė. Pateikiami naujausi viktimologiniai tyrinėjimai bei statistika, kuri tik epizodiškai parodo tyrinėjamos problemos mastus. Aukos-vaiko ir smurtautojo inversiją autorius nagrinėja iš viktimologijos pozicijų. Viktimologija, turėdama unikalų tyrimo objektą, nagrinėja viktiminio įvykio dalyvių arba dalyvio inversijos fenomeną, kuris dar nesusilaukė pakankamo teisės ir kitų socialinių mokslų dėmesio, nors tai labai svarbu organizuojant ugdymo procesą.

Straipsnyje nagrinėjama organizacijų, tei kiančių paslaugas ir paramą nukentėjusioms moterims (šeiminio smurto aukoms), sistema Lietuvoje. Analizuojama paslaugų teikimo praktika, sąlygos, specifika bei apimtys. Straipsnis priskirtinas atskirai viktimologijos krypčiai - genderinei viktimologijai, tad pateikiama atitinkama oficiali statistika bei viktimologinių tyrimų duomenys.

Be to, straipsnyje analizuojami duomenys, parodantys, kaip nevyriausybinės organizacijos, viešosios įstaigos vertina atskirus pagalbos ir paramos nukentėjusiems asmenims sektorius, kaip vertinama teisėsaugos institucijų veikla užtikrinant minėtų asmenų apsaugą. Straipsnyje pateikiamos rekomendacijos, siūlymai dėl organizacijų, teikiančių paslaugas šeiminio smurto aukoms, veiklos tobulinimo.

Straipsnyje nagrinėjamos atkuriamojo teisingumo koncepcijos įgyvendinimo galimybės penitencinėje sistemoje, ypač akcentuojant įkalinimo įstaigas. Remiamasi kriminologijos bei viktimologijos mokslų laimėjimais, sukurtais ir praktikoje taikomais atkuriamojo teisingumo (toliau- AT) modeliais. Straipsnyje siekiama kuo plačiau išnagrinėti atkuriamojo teisingumo įgyvendinimo galimybes penitencinėje sistemoje, neapsiribojant tik itin paplitusiais AT modeliais (pvz., nukentėjusiojo ir nusikaltusiojo mediacija, konferencija). Atkuriamasis teisingumas analizuojamas platesniu kontekstu, į tyrimo dalyką įtraukiant atskiras bendruomenines nuteistųjų korekcines, edukacines programas, taip pat įkalinimo įstaigas, besivadovaujančias atkuriamojo teisingumo koncepcija. Straipsnyje remiamasi nuostata, kad atkuriamasis teisingumas gali būti indikatorius, parodantis, kiek penitencinė sistema stengiasi išlaikyti nuteistųjų socialinius santykius, sustiprinti pozityvius tarpasmeninius ryšius, įgyvendinti restitucinius sprendimus ir kt. Iš esmės atkuriamasis teisingumas parodo bendrą šalies socialinių santykių bei visuomeninio gyvenimo kokybę, kuri, pažeista dėl padarytų nusikaltimų, turi būti kiekvieną kartą atkuriama, taikant atskirus AT modelius.

Straipsnyje aptariamosvaiko teisių įgyvendinimo galimybės vaikų dienos cen-truose teorinės prielaidos ir atskleidžiamas dienos centrus lankančių 14–18 metų amžiaus vaikų subjektyvus požiūris į teisių įgyvendinimą vaikų dienos centruose.Tyrimo rezultatai atskleidė, kaddienos centrai, organizuodami edukacines ir sociokultūrines veiklas, prisideda prie vaikų teisės į švietimą ir ugdymą(si), teisės į laisvalaikį, teisės į kultūrinę veiklą, teisės į poilsį bei teisės būti nediskriminuojamam įgyvendinimo. Vaikams, praleidžiantiems dienos centre mažai laiko, tik iš dalies užtikrinamos teisės į švietimą ir ugdymą(si), turiningą ir įvairiapusišką laisvalaikį.

Straipsnyje atskleidžiamos socialinių darbuotojų patirtys rengiant vaikus sava-rankiškam gyvenimui bendruomeniniuose globos namuose. Ruošiant bendruomeninių vaikų globos namų vaikus savarankiškam gyvenimui socialiniai darbuotojai susiduria su vaikų buitinių įgūdžių (maisto gaminimo, apsipirkimo parduotuvėje, mokesčių mokėjimo), socialinių įgūdžių (bendravimo ir bendradarbiavimo, veiklos organizavimo) ir asmeninių įgūdžių (adekvataus savęs vertinimo, savikontrolės įgūdžių ir pasitikėjimo savimi) ugdymo(si) sunkumais. Ugdant vaikų savarankiškumo įgūdžius socialiniai darbuotojai taiko žodinius metodus (individualius ir grupinius pokalbius), skiria individualias ir grupines praktines užduotis, pasitelkia kitus so-cioedukacinę pagalbą teikiančius specialistus. Socialiniai darbuotojai nurodė, kad institucinės globos pertvarka ir su ja susiję pokyčiai – namų aplinkos sukūrimas ir namų ūkio valdymo galimybės – sudaro geresnes prielaidas vaikų pasirengimui savarankiškam gyvenimui.

Straipsnyje pateikiamas negalią turinčių asmenų, nukentėjusių nuo smurto artimoje aplinkoje, viktimologinės situacijos vertinimas Lietuvoje. Tyrimas apima negalią turinčių asmenų kriminalinės viktimizacijos būklės, struktūros ir dinamikos per 2013–2019 m. analizę. Straipsnyje atskleidžiama nukentėjusių asmenų su negalia viktimologinė charakteristika, viktimologiniu diskursu analizuojamas nukentėjusių asmenų viktimiškumas, jų rizika ir tikimybė tapti aukomis.