Straipsnyje aptariama architekto Jono Muloko (1907–1983) kūryba kryždirbystės srityje emigracijoje: smulkūs interjerui skirti kryžių, stogastulpių, koplytėlių modeliukai, taip pat lauko paminklai. Analizuojama dirbinių ikonografija, pavidalai ir dekoro elementai. Parodoma, kad architektas sukūrė puošnaus kryždirbystės paminklo (stogastulpio) tipą, atliepiantį dipukų kartos tautinį imperatyvą – išlaikyti ir puoselėti lietuviškąją kultūrą ir tradicijas. Tai nulėmė architekto kryžių ir stogastulpių projektų populiarumą tarp išeivių jau nuo DP stovyklų laikų. Jo sukurti stogastulpių projektai buvo įgyvendinti ne tik JAV, bet ir Europoje, garsinti spaudoje, traukė daugybę lankytojų ir darė įtaką kitiems išeivijos meistrams, kūrusiems kryždirbystės paminklus.