Straipsnyje aptariamas sovietmečiu daugelio žmonių sąmonėje įsigalėjęs požiūris, kad dvasingumas yra religijos ir idealizmo reliktas, yra mums svetimas. Jo pasekmė yra destruktyvi žmonių, ypač jaunimo, vertybinė orientacija:pragmatizmas (beatodairiškas naudos siekimas), hedonizmas (malonumų vaikymasis), konformizmas (prisitaikėliškumas). Atgavus nepriklausomybę (1990 m.) Lietuvos edukologai, kitų mokslų atstovai didelį dėmesį skyrė dvasingumo ugdymo problemoms, parašė fundamentalių darbų, kuriuose išryškino konceptualiuosius dvasingumo dalykus. Straipsnyje apibendrinti empirinio tyrimo rezultatai, liudijantys apie nepakankamas studentų dvasinio tobulėjimo galimybes universitetuose.

Šiame straipsnyje rašoma apie žymios Lietuvos švietimo ir ugdymo mokslo raidos tyrinėtojos, literatūrologės, aktyvios visuomenės veikėjos, švietimo reformos dokumentų iniciatorės ir rengėjos Meilės Lukšienės (1913—2009) požiūrį į švietimo ir kultūros santykį. Apžvelgiami autorės darbai, parašyti XX a. pabaigoje, išryškinamos juose autorės keltos idėjos. Didžiausias dėmesys sutelktas į M. Lukšienės keliamą žmogaus ir kultūros santykio problemą ugdomuoju aspektu. Išsamiau aptariama švietimo sistemos vieta kultūros procese, išryškinama mokslininkės darbuose pateikiama žmogaus santykio su kultūra esmė, pažymima, kokias kultūros ir ugdymo mokslo ryšio problemas aktualizuoja autorė. Atskleidžiama, kaip mokslininkė siūlo spręsti žmogaus ugdymo per kultūrą ir kultūros žmoguje klausimą.