Šiame straipsnyje rašoma apie profesoriaus B. Bitino mokslinių interesų kryptis, jo darbo produktyvumą pasirinktose srityse. Pagrindinis straipsnio uždavinys - išryškinti mokslininko indėlį į edukologinių tyrimų metodologiją ir išsamiau aptarti edukologinių tyrimų objekto sampratą. Atskleidžiamas profesoriaus koncepcijos originalumas, modernumas, logiškumas. Aptariama, kad mokslininkas, taikydamas idealizacijos principą, parodo ugdymo struktūrą, priežastinius komponentų ryšius ir tai, jog kiekvienas komponentas gali būti savarankiškas mokslinio tyrimo objektas. Straipsnyje akcentuojami pradedantiems tyrėjams aktualūs edukologinių tyrimų objekto koncepcijos aspektai.

Šiame straipsnyje charakterizuojamas kunigo, mokyklų globėjo Motiejaus Gustaičio (1870 - 1927) indėlis į lietuvybės žadinimą ir puoselėjimą carinės Rusijos okupuotoje Lietuvoje XX a. pradžioje. Aptariamos jo atvirumą ugdymo vertybėms, pasiryžimą tarnauti tautai, jos švietimui Įėmusios aplinkybės. Atskleidžiamos pedagoginės pažiūros, tarp jų-religinio ugdymo vieta ugdymo sistemoje. M. Gustaičio asmenybės branda, veiklos kryptys, dalyvavimas atgimstančios tau os gyvenime, individualumo raiška vertinama jo gyvenamojo laikotarpio įvykių, žmonių būties ir kultūros kontekste.

Straipsnyje atskleidžiamos M. Lukšienės nuostatos į švietimo istoriją kaip į kultūros istorijos dalį. Aptariama, kokius Edukacinės komisijos, sietinos su švietimo reformų pradžia, kaitos veiksnius (1773 m.) atskleidžia mokslininkė. Parodoma, kad M. Lukšienė tirtuose šaltiniuose įžvelgė, jog Edukacinės komisijos nužymėtos švietimo krypties laikėsi Vilniaus universitetas, atskiri švietėjai, bet ne visos pažangios iniciatyvos buvo įgyvendintos praktikoje. XIX a. pirmajame ketvirtyje radikaliausi universiteto žmonės kritikavo švietimo trūkumus, teikė pasiūlymus Edukacinei komisijai ir Universitetui, kaip peržengti įsitvirtinusį luomiškumą, aktyvino subkultūrų socialinės dominantės kaitą. Atskleidžiama M. Lukšienės nuomonė apie universiteto žmonių parengtus projektus, kurie vienaip ar kitaip siejosi su švietimo demokratėjimu ir jį skatino.

Šiame straipsnyje aktualizuojama ir sprendžiama priešmokyklinio amžiaus vaikų socialinės kompetencijos ugdymo skirtingo išsilavinimo šeimose problema. Aptariamos lietuvių ir užsienio edukologų pozicijos dėl šeimos ir ugdymo institucijos bendradarbiavimo vaidmens ugdant vaikų socialumą. Empirinio tyrimo duomenų pagrindu išryškinama įvairų išsilavinimą turinčių tėvų nuostatos, kurių jie laikosi dėl priešmokyklinio amžiaus vaikų socialinės kompetencijos ugdymo. Atskleidžiami dėsningumai: aukštesnio išsilavinimo tėvai labiau suvokia komunikavimo kompetencijos svarbą priešmokykliniame vaiko amžiuje, pasisako už aktyvesnį šeimos ir ugdymo institucijos vaidmenį padedant vaikams socializuotis.

Monografijoje filosofiniu, teologiniu, psichologiniu bei edukologiniu aspektu analizuojama dvasingumo fenomenas. Tyrimais siekiama pagrįsti įvairias dvasingumo apraiškas kognityviniu, emociniu ir elgesio lygmenimis. Atlikto tyrimo rezultatai papildo kol kas negausius dvasingumo tyrinėjimo darbus. Tyrimui pasirinkta mažai tyrinėta studentų – būsimųjų religijos švietėjų – grupė.