Šiame straipsnyje aptariama S. Šalkauskio dvasinio žmogaus tobulėjimo teorija, kuri, būdama integralaus pobūdžio, iki šiol nesusilaukė hodegetikos specialistų dėmesio. Siekiant tikslo, straipsnyje sprendžiami trys uždaviniai: atskleidžiama gyvosios dvasios, arba dvasinės jaunatvės, esmė; apibūdinamos dvasinės jaunatvės ypatybės; aptariamos dvasinės jaunatvės palaikymo ir stiprinimo priemonės, iš kurių pati vertingiausia - religija. Ji padeda tobulinti visas dvasinės jaunatvės savybes: idealo meilę, dorinį jautrumą, protinį gyvumą, pasiryžimą tobulintis, optimizmą.

Šiame straipsnyje charakterizuojamas kunigo, mokyklų globėjo Motiejaus Gustaičio (1870 - 1927) indėlis į lietuvybės žadinimą ir puoselėjimą carinės Rusijos okupuotoje Lietuvoje XX a. pradžioje. Aptariamos jo atvirumą ugdymo vertybėms, pasiryžimą tarnauti tautai, jos švietimui Įėmusios aplinkybės. Atskleidžiamos pedagoginės pažiūros, tarp jų-religinio ugdymo vieta ugdymo sistemoje. M. Gustaičio asmenybės branda, veiklos kryptys, dalyvavimas atgimstančios tau os gyvenime, individualumo raiška vertinama jo gyvenamojo laikotarpio įvykių, žmonių būties ir kultūros kontekste.

Monografijoje filosofiniu, teologiniu, psichologiniu bei edukologiniu aspektu analizuojama dvasingumo fenomenas. Tyrimais siekiama pagrįsti įvairias dvasingumo apraiškas kognityviniu, emociniu ir elgesio lygmenimis. Atlikto tyrimo rezultatai papildo kol kas negausius dvasingumo tyrinėjimo darbus. Tyrimui pasirinkta mažai tyrinėta studentų – būsimųjų religijos švietėjų – grupė.