Straipsnyje aptariami Žemaičių vyskupystės mokyklų ir švietimo raidos bruožai, išryškinti M. Valančiaus veikale “Žemaičių vyskupystė”. Charakterizuojamas veikalo autoriaus santykis su aprašomais reiškiniais, taip pat atskleisti jo, kaip istoriko, stiliaus bruožai: objektyvumas, tolerancija, griežta logika, subtilus sugebėjimas suvokti esminius dalykus.

Straipsnyje atskleidžiamos M. Lukšienės nuostatos į švietimo istoriją kaip į kultūros istorijos dalį. Aptariama, kokius Edukacinės komisijos, sietinos su švietimo reformų pradžia, kaitos veiksnius (1773 m.) atskleidžia mokslininkė. Parodoma, kad M. Lukšienė tirtuose šaltiniuose įžvelgė, jog Edukacinės komisijos nužymėtos švietimo krypties laikėsi Vilniaus universitetas, atskiri švietėjai, bet ne visos pažangios iniciatyvos buvo įgyvendintos praktikoje. XIX a. pirmajame ketvirtyje radikaliausi universiteto žmonės kritikavo švietimo trūkumus, teikė pasiūlymus Edukacinei komisijai ir Universitetui, kaip peržengti įsitvirtinusį luomiškumą, aktyvino subkultūrų socialinės dominantės kaitą. Atskleidžiama M. Lukšienės nuomonė apie universiteto žmonių parengtus projektus, kurie vienaip ar kitaip siejosi su švietimo demokratėjimu ir jį skatino.