Straipsnyje taikant istorinį-aprašomąjį ir priežastinį-lyginamąjį metodus aptariama pedagoginės savimonės samprata Lietuvoje (1918-1940), išryškinami jos turinio komponentai: sąmoningas nusiteikimas darbui ir jo atlikimas, sąmoninga ir sisteminga saviugda, mokinio pažinimas ir pedagoginio darbo organizavimas moksliniais pagrindais, dalyvavimas mokytojų bendruomenės gyvenime, edukacinės erdvės visuomenėje sudarymas. Konstatuojama, kad problema sprendžiama konceptualiai, o pedagoginė savimonė traktuojama kaip mokytojo autoriteto susidarymo sąlyga