Straipsnyje nagrinėjamas lenkų persikėlimas iš Lietuvos į Lenkiją, vykęs Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir pirmaisiais pokario metais. Jį lėmė radikalūs politiniai, teritoriniai, socialiniai-ekonominiai pasikeitimai Lietuvoje ir Lenkijoje. Dėl SSSR primesto repatriacinio susitarimo daugelis tūkstančių asmenų (daugiausia lenkų) 1944 m. pabaigoje - 1947 m. iš Lietuvos repatrijavo į Lenkiją. Dėl skirtingų šalių požiūrių ir interesų Lenkijos atstovai repatriaciją skatino, stengėsi, kad iš Lietuvos atvyktų kuo daugiau asmenų (planuota, jog iš Lietuvos repatrijuos apie 500 tūkst. asmenų). Lietuvos SSR atstovai, turėdami ribotas veiklos galias, repatriacijai pritaikė diferenciacijos principą, nevaržydami išvykimo iš Vilniaus miesto ir pristabdydami iš kaimo vietovių. Iš užsiregistravusių repatrijuoti 380 tūkst. asmenų išvyko 180-190 tūkst. Intensyviausiai migracija vyko 1946 m., kai repatrijavo apie 98 tūkst. asmenų. Repatriacija turėjo ilgalaikių pasekmių Lietuvos etnodemografinei situacijai, tiek išvykusiems, tiek ir Lietuvoje likusiems lenkams.

Straipsnyje nagrinėjama lenkų švietimo padėtis Rytų ir Pietryčių Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir pokario metais, atskleidžiami veiksniai, lėmę švietimo pokyčius, priežastys, dėl kurių lenkų mokyklų mokytojų ir mokinių pateko į sovietinio saugumo akiratį.

Straipsnyje nagrinėjami sovietinės valdžios vykdyti Lietuvos gyventojų lenkų trėmimai stalinizmo me-tais, trėmimų ir vienalaikių ekonominių socialinių procesų sąveika, nustatomas ištremtų lenkų skaičius, aptariama gyventojų reakcija į trėmimus.

Straipsnyje nagrinėjama Lietuvos demografinė raida 1944–1989 m., nustatomi ją lėmę veiksniai ir rezultatai. Dėmesys koncentruojamas į demografinių pokyčių statistinę išraišką. Remiantis archyviniais šaltiniais, verifikuojami kai kurie Lietuvos istoriografijoje įsitvirtinę duomenys apie gyventojų skaičių pokario metais, patikslinami natūraliojo ir mechaninio prieaugių kiekybiniai rodikliai, nustatoma jų įtaka etniniams pokyčiams.