Straipsnyje nagrinėjama teritorinių administracinių pokyčių rytinėje Lietuvos dalyje problema 1939–1940 m. Dėmesys koncentruojamas į 1939 m. pabaigoje – 1940 m. Lietuvai grąžinto Vilniaus krašto administracinį suskirstymą, gyventojų požiūrį į teritorinį padalijimą, Lietuvos atstovų pastangas dėl Baltarusijoje likusių lietuviškų vietovių (Švenčionių, Dieveniškių ir Marcinkonių apyl.) susigrąžinimo, tuo klausimu vykusių derybų rezultatų atskleidimą. Archyvinių dokumentų, spaudos ir istoriografijos darbų analizė leidžia teigti, kad Lietuvos Respublikos atstovai diplomatiniu keliu bandė spręsti sovietinei Baltarusijai priskirtų lietuvių gyvenamų teritorijų valstybinės priklausomybės klausimą, atsižvelgė į „anapusinių“ lietuvių prašymus prijungti jų gyvenamas vietoves prie Lietuvos. Tačiau 1939 m. pabaigos – 1940 m. pirmosios pusės pastangos pozityvių rezultatų neatnešė. Po Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 d. respublikos partinė administracinė valdžia lietuviškų teritorijų „susigrąžinimo“ iš Baltarusijos akciją pratęsė. Politiniai motyvai lėmė, kad daugiausia lietuvių gyvenamos vietovės (Švenčionių, Šalčininkų ir Druskininkų apylinkėse) buvo prijungtos prie LSSR.

Mokslo šaltinio publikacijoje pateikiamas 1955 m. dr. Stasio Abramausko raštas LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkui Justui Paleckiui. Laiško autorius kėlė istorinio Vilniaus krašto lietuvių padėties ir kultūros paveldo klausimus. Kaip vienas galimų problemų sprendimo būdų buvo pasiūlytas Lietuvos ir Baltarusijos teritorinių pokyčių planas, t. y. lietuvių gyvenami rajonai galėtų būti priskirti Lietuvos SSR teritorijai. Skelbiamas šaltinis papildytas komentarais ir patikslinimais. Publikuojamas dokumentas aktualus humanitarinių ir socialinių mokslų atstovų tolesniems tyrimams.