Fenomenologinės refleksijos metodu straipsnyje tiriama dialogo struktūra ir genezė. Intersub- jektyvių santykių pagrindu atskleistas dialogo funkcionavimo mechanizmas. Fenomenologiniais metodais nagrinėjamas ugdymo procesas, apimantis ugdytoją, ugdytinį ir tai, kas ugdoma. Autoriai pedagoginiu aspektu aptaria Edmundo Husserlio dialoginę santykių raišką. Įprastinę binarinę dialogo sampratą E. Husserlis praplečia intenciniu pasaulio suvokimu. E. Husserlio fenomenologinė dialogo įžvalga plėtojama Martino Buberio ir Emmanuelio Levino darbuose. Jie analizuoja verbalinę, grafinę ir mneminę dialogo raišką. M. Buberis ugdomajame dialoge pabrėžia susitikimą su Kitu, autentišką buvimo ribų išgyvenimą ir jų kaitos patirtį. Dialogui jis suteikia vertybinę, reguliatyvinę bei transcendentinę funkcijas. E. Levinas atkreipia dėmesį į permanentinę dialogo sritį, jo policentriškumą, susitikimą su Kitu per kalbą. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į dialogo struktūros pokyčius įvairiose ugdymo ir drausminėse institucijose

Straipsnyje analizuojama dialogo transformacijos ypatumai klasikinės ir krikščioniškos paideia’os sklaidoje.

Platonas, perėmęs dialogą iš Sokrato, įteisino jį kaip didaktinį metodą ir etinį postulatą, tiesiantį kelią į pažinimą, minties laisvę ir pilnutinį bendravimą su visais pokalbio dalyviais. Krikščioniškojo dialogo pradai siejami su šv. Augustino mokymu, kuriame persipina pažinimas ir dora, ugdanti žmogaus dvasingumą ir kelianti jo sielą į transcendenciją. Dialogas Karolingų ugdymo sistemoje įsitvirtino tiek pačioje ugdymo teorijoje, tiek ir realiame ugdymo procese — nuo realios kasdienybės ligi bendravimo su Dievu.

Scholastinio dialogo ribas pažįstant tikrovę praplėtė ir pagilino viduramžių universitetai. Propaguodami Aristotelio idėjas, jie ugdė mąstymą, įtvirtino pažinimo pagrindus, plėtojo Tomo Akviniečio mokymą bei jo transcendentinio santykio koncepciją, kuri gludino metafizinę dialogo būtį.