JAV lietuvių politinėje veikloje Antrojo pasaulinio karo metais reikšmingą vietą užėmė tarptautinė San Fransisko konferencija, į kurią buvo pasiųstos net dvi išeivijos atstovų delegacijos. Vis dėlto šis klausimas dar nėra aptartas istorikų darbuose. Kyla nemažai klausimų: kodėl JAV lietuvių vadovai nusprendė į konferenciją pasiųsti savo atstovus ir kodėl vyko dvi delegacijos? Kokie tikslai buvo keliami delegacijoms? Ar Amerikos lietuvių tarybos vadovybė ir JAV lietuvių tautininkų organizacijų vadovai bandė susitarti tuo klausimu? Kaip JAV lietuvių visuomenė ir Lietuvos atstovai JAV reagavo į delegacijų siuntimą? Pirmieji apie delegacijos siuntimą viešai paskelbė JAV lietuviai tautininkai, o nuo jų nenorėjo atsilikti Amerikos lietuvių tarybos vadovybė, nors jų nuomonių būta įvairių. Straipsnyje siekiama, remiantis archyvine bei spaudos medžiaga, nušviesti delegacijų rengimo procesą, išsiaiškinant esminius atsakymus į iškeltus klausimus. Nors San Fransisko konferencijoje nebuvo sprendžiama sovietų okupuotų teritorijų perspektyva, JAV lietuvių vadovai planavo konferencijos nariams, ypač JAV delegacijai, priminti Lietuvos, taip pat Latvijos ir Estijos norą atgauti nepriklausomybę ir dar kartą viešai paskelbti apie Baltijos tautų tragišką padėtį. Drauge buvo siekiama neoficialiai atstovauti toms oku puotoms valstybėms ir jų tautoms.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, po Potsdamo konferencijos 1945 m. JAV lietuviams nebuvo aiški Vašingtono administracijos pozicija sovietų okupuotos Lietuvos atžvilgiu: ar ji pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę, ar už Lietuvos atidavimą sovietų valdžiai? Į tai jautriau sureagavo JAV lietuviai tautininkai, kurie laikėsi nuomonės, jog reikia nuolat tiesiogiai spausti JAV valdžios sluoksnius, kad valdžia aiškiai deklaruotų savo pozicijas ir paremtų Lietuvos laisvę. Taip iškilo naujos – antrosios misijos į Vašingtoną 1945 m. idėja. Jos tikslas buvo suaktyvinti senatorius ir kongresmenus, kad šie pritartų Edwardo A. Kelly’o ir R. E. Williso rezoliucijoms, pateiktoms Senatui ir Kongresui. Rezoliucijose pasisakyta už Lietuvos nepriklausomybę. Nors antroji misija Vašingtone pavyko, rezoliucijos nebuvo pa¬tvirtintos. Nežiūrint į tai, JAV politikai ir visuomenė eilinį kartą sužinojo apie kylančius pavojus Lietuvai ir jos nepriklausomybei. Su tautininkais konkuruojanti Amerikos lietuvių taryba savo ruožtu nepalaikė misijos idėjos, nes rengė Amerikos lietuvių kongresą Čikagoje ir planavo savo rezoliucijomis paveikti JAV valdžios sluoksnius, kurie rengėsi pokarinei Taikos konferencijai. Straipsnio tikslas – nušviesti dar netyrinėtą JAV lietuvių tautininkų antrosios misijos į Vašingtoną 1945 m. pabaigoje idėjos atsiradimą, tikslus, parengimą ir rezultatus kaip vieną iš išeivijos Lietuvos laisvinimo reiškinių.

Straipsnyje nagrinėjamas mažai žinomas JAV lietuvių tautininkų 1945 m. pradžioje įkurtas judėjimas, pavadintas Amerikos lietuvių misija. 1945 m. JAV lietuviai tautininkai, kurie nuo 1941 m. veikė atskirai, planavo kviesti savo Antrąjį Amerikos lietuvių seimą, o Amerikos lietuvių taryba – šaukti Amerikos lietuvių kongresą. Jų tikslas buvo paremti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą po karo. Vis dėlto griežta JAV valdžios pozicija 1944–1945 m., draudusi amerikiečiams bet kokius politinio pobūdžio renginius (suvažiavimus, seimus, kongresus), darė poveikį lietuvių išeivijai. ALT’a atsisakė minties su šaukti kongresą ir nukėlė jį į vėlesnį metą, bet tautininkai ir toliau ieškojo būdų įgyvendinti savo sumanymą. Vietoje seimo jie nusprendė surengti vadinamąją Amerikos lietuvių misiją Vašingtone pakviečiant išeivijos atstovus suvažiuoti ir be jokių posėdžių, diskusijų arba rezoliucijų padėkoti JAV prezidentui už paramą Lietuvai bei paremti JAV valdžią kare prieš nacistinę Vokietiją. Buvo sudaryta speciali tokiam tautininkų suvažiavimui-misijai parengti komisija (Antanas Olis, Kazys Karpius, Pijus J. Žiūris, Aleksandras Kumskis ir Albinas S. Trečiokas), kuri sėkmingai atliko savo užduotį. 1945 m. kovo 23–24 d. Vašingtone įvyko suplanuotas lietuvių renginys, turėjęs reikšmės Lietuvos vardo garsinimui.

In their memoirs, the activists of various Lithuanian-American organizations highlight their personal or their organization’s contributions to the establishment of the United Lithuanian Relief Fund of America (BALF). Getting clear on how this charitable organization was founded required researching archival documents and other sources. During the years from 1940 to 1943 Lithuanian representatives in the United States repeatedly called for the establishment of a general Lithuanian charitable agency. During these war years many funding institutions created in the emigration did not meet the needs of Lithuanian refugees and deportees. The need for one united foundation became apparent. At its conference in 1943 in Pittsburgh the Lithuanian-American Council (ALT) undertook to establish such a fund. The U.S. government recognized only registered foundations controlled by the U.S. and only allowed these to send donations it had collected to foreign countries. The only such fund in the U.S. was the Lithuanian National Relief Fund established by Lithuanian Nationalists (tautininkai) in America. This became the crux of the debate between the Lithuanian-American Council and the Nationalists in forming the united relief fund. The Nationalists made some concessions, and discontinuing their own fund they agreed to join in creating the United Lithuanian Relief Fund of America. This guaranteed a larger collection of donations and membership in the U.S. National War Fund, which eventually made available large amounts of money for the relief of Lithuanians in Europe. Even though BALF was founded on March 25, 1944 and registered, it took a while before it was admitted to the U.S. National War Fund. [...]

The Lithuanian-American Conference that took place 1943.9.1-2 in Pittsburgh was referred to as the Lithuanian-American Congress in later historiography. Since delegates from the influential and patriotic U.S. Lithuanian nationalist movement did not participate in that conference, it had less weightier consequences than a Congress might have had. The Conference was called in response to the successes of the Allies (the United States, the Soviet Union, Great Britain) on the European Front and in response to the emerging opportunity to liberate Lithuania from the Nazi occupation. The fact that Leonardas Šimutis, Pijus Grigaitis and other stalwarts of the Lithuanian-American Council (ALT) took the lead in calling this conference reflected their desire to retain and strengthen their own position as leaders of the diaspora community in the struggle for Lithuanian independence. In that period the Lithuanian nationalists in America attempted to unify their ranks so they could effectively participate themselves in efforts to reestablish Lithuania’s independence. But it proved difficult to unite all the Lithuanian patriotic forces in the United States, mainly because the diaspora nationalists (first of all the editor of the weekly “Dirva” newspaper Kazys Karpius) felt offended by the stalwarts of the Lithuanian American Council (ALT), particularly the socialists. The latter did not support President Antanas Smetona, demanded that upon liberation a “democratic Lithuania” be established, incessantly castigated the previous authoritarian regime, and failed to invite the nationalists’ political organization, the Union to Free Lithuania, to the conference. The still active Lithuanian Communists in the United States fully rejected participation in the conference, which their newspapers “Vilnis” and “Laisvė” denounced as an effort to revive “Fascist rule in Lithuania.”[...]

Straipsnyje analizuojamas JAV lietuvių katalikų [81], tautininkų [82], sandariečių [83] ir socialistų [84] suartėjimo procesas po Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 d. Tai pakankamai komplikuotas siekimas vienybės, įveikiant ne vieną psichologinį ir ideologinį barjerą. Atkreiptas dėmesys į srovių vidaus peripetijas, skirtingas nuomones, kurias vedė į vienybę ne tik stiprėjantis sovietizacijos procesas Lietuvoje, bet ir JAV oficiali pozicija, nepritarianti Baltijos valstybių okupacijai. JAV lietuviams socialistams greitai įsijungti į LGT trukdė tautininkų ištikimybė prezidentui A. Smetonai ir pritarimas diktatūrai. Tik gautas kvietimas LGT nariams apsilankyti spalio 15 d. Baltuosiuose rūmuose ir susitikti su prezidentu F. D. Ruzveltu paskubino socialistų lyderius galutinai apsispręsti jungtis į bendrą JAV lietuvių politinį organą kovai už Lietuvos nepriklausomybę ir demokratinį valdymą. Tačiau kai kurie srovių nesutarimų aspektai išliko toliau ir tai buvo viena iš priežasčių vėlesnio skilimo.