Tarinys yra vienas svarbiausių sakinio komponentų. Jo reikšmių ir funkcijų įsisavinimas mokant(is) kalbų yra labai aktualus. Straipsnyje akcentuojamas didaktinis jungčių funkcijų nustatymo aspektas, aptariamosrusų kalbos sudurtinio tariniojungčių показаться/казаться //оказаться funkcijos, kurios nustatomos remiantis šių veiksmažo-džių opozicinėmis vertinimo pagal atrodymą žiūrint iš šalies reikšmėmis. Be to, straipsnyje parodomas kalbančiojo subjekto ir sakinio subjekto santykis ir analizuojamųjų jungčių leksinės ir sintaksinės semantikos įtaka subjektyvaus modalumo formavimui ne tik frazės, bet ir teksto lygmeniu. Ji gali turėti priešinamąją, neatitikimo bei nuolaidos reikšmes, kurias eksplikuoja tekste.

Straipsnyje aptariamos rusų kalbos leksemos voda (vanduo) raiškos formos ir būdai, kurie I. Bunino prozos tekstuose dalyvauja reikšmės vandens paviršius konceptualizacijoje. Aptariant leksemos voda konceptualizaciją, remiamasi J. Apresiano kalbinio pasaulio modelio, suvokiamo kaip „savotiška visuomenės filosofija arba kalbančiųjų požiūrio į pasaulį visuma” (Apresian, 1995а, 2, 630) ir J. Lotmano požiūriu į grožinės literatūros kalbą kaip antrinę modeliuojančią sistemą, suprantamą kaip natūraliosios kalbos antstatą (Lotman, 1998, 21–22). Tokiu būdu, empirinės medžiagos analizės atramos tašku tampa natūralioji kalba su jai būdingais reikšmės vandens paviršius bruožais. I. Bunino prozos tekstuose konstrukcijose su leksema vanduo vartojamos gramatinės lokatyvinės, direktyvinės, tranzityvinės formos su prielinksniais – na vode, na vodu, po vode, kurių kontekste realizuojama erdvinė vandens paviršius reikšmė. Reikšmės vandens paviršius semantinio komponento aktualizacija I. Bunino prozos tekstuose siejama su leksemos voda leksine aplinka, kurios pagrindą sudaro skirtingų semantinių grupių veiksmažodžiai ir daiktavardžiai. Remiantis L. Talmy topologinės rūšies teorija atlikta leksinių elementų sistematizacija, kurios pradinė semantika natūraliojoje kalboje nėra tiesiogiai susieta su reikšme vandens paviršius, parodo, kad I. Bunino prozoje vartojamos leksemos sudaro pagrindą formuojant reikšmės vandens paviršius interpretacinį lauką. Leksinės reikšmės vandens paviršius funkcionavimo kontekstui būdingas metaforiškumas. Leksemos ravnina, pole, zerkalo, glad’, zyb’, gory, cholmy, zerkal’nost’, mlečnost’ ir kt. I. Bunino prozos tekstuose tampa meninės raiškos priemone, kuri, atlikdama vandens paviršius reikšmės konceptualizacijos funkciją, akcentuoja ne tik plokščią ar reljefinę vandens realijos formą, bet ir nusako jos spalvą, mastą ir dalyvauja formuojant specifinę I. Bunino kalbai būdingą pačios Būties esmės raišką.