Dabartinė lietuvių bendrinė kalba yra per daugelį metų besivysčiusios kalbos rezultatas. Ji susiformavo vakarų aukštaičių kauniškių tarmės pagrindu. XXI a. daugelis žmonių yra dvikalbiai, nes gali prabilti ir bendrine kalba, ir gimtąja tarme. Nors šiandien tarmės vis labiau traukiasi į pasyviąją moksleivių ir mokytojų kalbos vartoseną, būtent jos geriau padeda suprasti lietuvių kalbos gyvybingumą, šmaikštumą, prasmingumą. Straipsnyje analizuojama tarmių mokymo situacija bendrojo ugdymo mokykloje, pateikiami atlikto kokybinio tyrimo, analizavusio mokytojų ir moksleivių požiūrį į tarmių mokymą(si), rezultatai, svarstoma, ar tarmių mokymas ir mokymasis šiuolaikiniame globaliame pasaulyje padeda moksleiviams ir mokytojams formuoti(s) savo tapatybę

Bendrinėje lietuvių kalboje prielinksniai vartojami tik su trimis linksniais: kilmininku, galininku ir įnagininku. Tarmėse gali būti ir kitokių prielinksnių vartojimo atvejų. Rytų aukštaičių tarmėje su vienaskaitos naudininku vartojami prielinksniai ligi (iki), po, prie ir sulig. XIX amžiaus raštuose rytų aukštaičių tarme (apžvelgiami religiniai to meto autorių – Andriaus Benedikto Klungio, Mykolo Cerausko, Kazimiero Michnevičiaus-Mikėno, Antano Kitkevičiaus, Henriko Balevičiaus, Lauryno Bortkevičiaus, Tado Lichodzejausko ir Mykolo Smolskio – darbai) su naudininku nuosekliai vartojami keturi prielinksniai: iki, ligi, po, prie. Dažniausiai tokiais junginiais reiškiamas laikas, vieta, retais atvejais – veiksmo būdas, tikslas, nurodomas išskaičiavimas. Pasitaiko keletas prielinksnių prieš, pas, ing vartojimo su naudininku atvejų.

Straipsnis skirtas tarmių morfologijos problemoms. Jame išsamiai aprašomi rytų aukštaičių panevėžiškių patarmės Joniškėlio šnektos būdvardžių kamienai. Aptariami pagrindiniai visų linksnių formų skirtumai nuo bendrinės kalbos. Daromos tokios išvados: 1) šnektoje geriausiai išlaikyti a (f. a) ir ia (f. ia) kamienų būdvardžiai; 2) visų kamienų būdvardžių vyriškosios bei moteriškosios giminės daugiskaitos naudininko formos - sutrumpėjusios dviskaitos formos; 3) visų kamienų vienaskaitos ir daugiskaitos vietininkų formų dvivokalės galūnės pakeistos vien-vokalėmis; 4) a (f. a) iria (f.ia) kamienų vyriškosios giminės vienaskaitos naudininkas kirčiuojamas tvir- tagališkai ir sutampa su sutrumpėjusia vienaskaitos vietininko forma; 5) Joniškėlio šnektoje u (f. ia) kamienas yra vienas iš neproduktyviausių; šnektoje u (f. ia) kamieno būdvardžių vienaskaitos kilmininkas gali būti dvejopas: šalia u kamieno vietomis pasitaiko naujadarinių formų su ja / a kamieno galūnėmis; u (f. ia) kamieno būdvardžių moteriškosios giminės vienaskaitos įnagininkas (su) plačia šnektoje turi kitokią formą (dažniausiai vartojama forma ne su -č, kaip įprasta, o su -/: so plai* sofcn" ašęn" niekor neiš" ~ su platia suknia aš niekur neisiu).

The results of the experimental research of Eastern Lithuanian sub-dialect of Utena plural dative and plural instrumental flexions are examined in the article. Due to the development of phonetic sounds and morphological shortening those forms in the subdialect of Utena have become homonymous, e.g. šakom, didelėm, akim. Only accents could potentially differentiate between them. In the literature there has not been one opinion about accents of those forms till now – in the previous dialectological sources they have been marked unequally. While trying to determine the accent features of those forms, the duration of their flexions diphthongs of the first components o, ė, i, the main tone and intensity have been examined. The results of the research demonstrated that there are no clear accent differences in those forms. The duration difference is a little bit clearer; the parameters of other features vary. It is possible to think that in the sub-dialect of Utena those forms are pronounced more or less equally.