Lietuvoje yra apie 40 šeimynų, globojančių per 300 vaikų. Ugdymas šiose šeimynose yra sudėtingas, nes globotiniai jau turi neigiamą gyvenimo patirtį. Jie elgiasi pagal suformuotą elgesio, įpročių, taisyklių modelį, kurį nėra lengva pakeisti. Globėjai susiduria su sunkiomis auklėjimo problemomis. Šiame straipsnyje aptariama religinio ugdymo šeimynose charakteristika. Krikščioniškas ugdymas aptariamas remiantis trimis duodančiosios meilės aspektais. Minimi aspektai – globojančioji, laisvę teikiančioji ir ugdančioji meilė, padedanti pristatyti globėjų atsakomybę, kurią jie prisiėmė. Krikščioniškos meilės pagrindas turi būti globojančioji meilė. Ji leidžia jaustis mylimam, reikalingam ir vertingam. Laisvę teikiančioji meilė ugdo laisvą, nepriklausomą asmenį, gebantį priimti sprendimus. Laisvę teikiančioji meilė padeda būti atviram krikščioniškam ugdymui. Ugdančioji meilė moko elgtis teisingai, aktyvina sąžinę, elgesio supratimą ir motyvaciją. Tai geriausias krikščioniško auklėjimo kelias. Kai ugdančioji meilė yra kartu su laisvę teikiančiąja ir jos abi remiasi globojančiąja meile, krikščioniško auklėjimo tikslas yra pasiektas.

There are about 40 families that take care of about 300 foster children in Lithuania. Education is difficult in those families because foster children already have a bad experience of life. They act according to a formed model of behavior, habits, rules that are not easy to change. Foster parents face difficult educational problems. This article helps to explain the characteristic of religious education in the foster family. Christian education is discussed by three essential aspects of giving love. Mentioned aspects are caring, liberating and educating love that helps to introduce the responsibility foster parents has taken upon themselves.

Šiuo metu Lietuvoje yra apie keturiasdešimt šeimynų, kuriose globojama per 300 vaikų. Krikščioniškas auklėjimas šeimynose yra problematiškas dėl ją sudarančių narių gyvenimiškojo patyrimo. Vaikia į šeimyną ateina skirtingo amžiaus. Dažnai jie jau turi sudžsiformavę tam tikrą elgesio modelį, nuostatas, įpročius, kuriuos nėra lengva pakeiti. Globėjai susiduria su sudėtingomis auklėjimo problemomis. Straipsnyje dėmesys kreipiamas į krikščioniškojo auklėjimo šeimynoje specifiškumą. Krikščioniškas auklėjimas aptariamas pasitelkus tris esminius duodančios meilės aspektus. Tai globojanti, laisvę teikianti, ugdanti meilė, padedanti geriau atskelisti globėjų prisiimtą atsakomybę.

Krikščioniškasis vaikų auklėjimas šeimoje, šeimynoje, mokykloje – ypač suaktualėjusi problema pirmiausia dėl tradicijų tęstinumo (religinimo pasiekimų pirmosios nepriklausomybės metais) stokos, šios srities naujovių Vakarų pasaulyje (arba krikščioniškose šalyse), palyginti vangaus integravimo Lietuvos švietimo sistemoje ir per menkos mūsų respublikos mokslininkų edukologų atidos šiai sričiai – tai liudija jau išleisti hodegetikos vadovėliai, monografijos ir straipsnių rinkiniai. Lietuviškoji hodegetika (mokslinė auklėjimo teorija) tik retsykiais skiria šiek tiek dėmesio krikščioniškajam vaikų auklėjimui. Dažniausiai auklėjimo teorija linkusi religinimą eliminuoti. Kita bėda – hodegetikoje vadovaujamasi teoriniu pliuralizmu: iš atskirų teorijų imamos kai kurios idėjos ir iš jų sudaromas savotiškas mišinys; auklėjimo moksle tai galėtų būti pavadinta ilgai užsitęsusiu eklektizmu. Šio straipsnio idėja – atgaivinti krikščioniškojo vaikų auklėjimo doktrinas, homogeniškai jas išanalizuoti ir parodyti kiekvienos jų gyvybiškumą bei kūrybiškumą. Tomizmo ir neotomizmo, krikščioniškojo egzistencializmo ir personalizmo pasiekimai auklėjimo srityje – gera prielaida lietuvių religinei hodegetikai siekti doktriniškumo, o kartu teorinio brandumo ir savitumo.

Šeima, kurios nariai įtraukiami į Dievo šeimą per Santuoką, Krikštą bei religinį auklėjimą, įsijungia į Bažnyčios misiją, kuria Bažnyčią ir pati vis labiau tampa „namų Bažnyčia“. Kaip „namų Bažnyčioje“, joje turi būti randa­mi įvairūs visos Bažnyčios aspektai, todėl straipsnyje „namų Bažnyčią“ reprezentuojanti šeima aptariama kaip Dievo tauta, Kristaus kūnas ir Šventosios Dvasios šventovė.Šeimoje kaip Dievo tautoje dvasiniai ryšiai svarbesni už prigimtinius ir ankstyvesni bei gilesni už naudos ryšį. Šeima kaip Kristaus kūnas atsiskleidžia per šeimos narių vienybę su Kristumi pasitelkus sakramentus. Šeimoje kaip Šventosios Dvasios šventovėje skatinama pasikliauti dieviškąja malone, siekti teologinių dorybių, stengtis gyvenimą bei veiklą grįsti nuolankumu, pasitikėjimu ir ieškojimu Dievo valios.Teologinės įžvalgos leido suformuluoti katalikiškos šeimos kaip „namų Bažnyčios“ ugdymo(si) gaires. Šeima yra natūraliai Dievo buriama vienas kito pašventinimui ir išganymui, todėl tikėjimas, tapęs esmine šeimos gyvenimo dalimi, padeda rūpintis kiekvieno nario orumu ir laisve, ugdyti savarankišką, atsakingą, gebančią rinktis ir tiesos ieškančią asmenybę. „Namų Bažnyčioje“, remiantis Kristaus autoritetu, tarpusavio vienybė ir krikščioniškasis dvasingumas kuriamas per bendrą maldą. Auklėjamieji mainai vyksta per tėvų besąlygišką meilę vaikams ir vaikų pagarbą tėvams. Tapatybė formuojama siekiant vidinės ramybės, pasitikėjimo ir ypač – džiaugsmo išgyvenimų. Todėl katalikiškasis ugdymas veiksmingiausias šeimose, kuriose santykiai išauga į tarpusavio ir artimiausios aplinkos evangelizavimą per vienas kito stiprinimą ir pagalbą artimui.