Straipsnyje analizuojamas specifinis miesto sociotopografijos aspektas – miestietiškos žemėvaldos pagrindu egzistuojantis miestiečių gyvenimas už miesto, ne tik tradiciniame mūrnamyje. Jis atskleidžiamas remiantis XV a. pab.–XVI a. pirm. pusės Vilniaus miesto valdančiojo elito pavyzdžiu. Duomenų analizė rodo, kad iki XVI a. vid. teisiškai miestiečių žemėvalda nebuvo ribojama, todėl nemažai turtingiausių miestiečių turėdavo įvairaus dydžio ir teisinio statuso žemės valdų, kurios ne tik teikdavo įvairių pajamų, o kartais atlikdavo ir rezidencijų funkcijas – jose trumpiau ar ilgiau buvo gyvenama. Tokie vilniečiai turėdavo dažnai judėti tarp valdos ir Vilniaus. Todėl šios elitinės Vilniaus miestiečių grupės sociotopografija įvairiu mastu peržengia miesto sienas.

Straipsnyje nagrinėjamas unikalus atvejis, kai prieš 1655 m. Vilniaus miesto valdžios elito nariu – suolininku – tapo prieš tai svetimos valstybės – Švedijos – karalienės Kristinos su broliais Hansu ir Gerhardu už tėvo nuopelnus nobilituotas (1651 m.) olandų kilmės pirklys iš Rygos Reinholdas Wittmacheris-Palmstruchas (Wittmacher-Palmstruch; 1612–1670). Švedmečiu (1655–1656 m.) jis Žemaitijoje rinko mokesčius švedams. Pažymima, kad Andrejus Kotljarchukas savo knygoje (2006) apie Kėdainių uniją suplakė jo ir brolio Hanso Johanno Wittmacherio-Palmstrucho biografijų faktus, todėl Reinholdo veiklą renkant mokesčius švedams Žemaitijoje nepagrįstai priskyrė Hansui Johannui ir taip nepagrįstai pavertė jį ir Švedijos nacionalinio banko (Riksbanken) steigėju. Daroma išvada, jog R. Wittmacheris jau po švediškos nobilitacijos pasistengė patekti į privilegijuotą (1568 m. nobilituotą) Vilniaus miesto valdžios elitą ir tapti „naujuoju bajoru“ dėl to, jog tai apsimokėjo.