Nuo Aristotelio laikų metafizika buvo laikoma mokslu, tačiau Šviečiamajame amžiuje moksline metafizikos verte buvo suabejota. Šiuolaikinėje mokslo filosofijoje metafizika arba laikoma beprasme, arba nepriklausančia mokslui. Griežčiausius mokslo apibrėžimus pateikė R. Carnapas ir K. R. Popperis. Pasak R. Carnapo, moksliniai teiginiai turi būti prasmingi, juos turi būti galima patikrinti, o moksliniai terminai privalo turėti reikšmes. Svarbiu mokslinės teorijos bruožu laikysime prasmės ir reikšmingumo reikalavi mą. K. R. Popperis mano, jog teorija yra mokslinė tik tada, kai ji turi tokią loginę struktūrą, kad, teorijos teiginiams nepasitvirtinus, jos turėtume atsisakyti. Tomistinė metafizika atitinka prasmės ir reikšmingumo reikalavimus. Šv. Tomas Akvinietis žodžio reikšmę apibūdina trimis būdais. Pirma, žodžio reikšmė yra tai, ką protas siekia išreikšti žodžiais, o apibrėžiamų dalykų reikšmė yra nusakoma apibrėžimu. Antra, kartais žodžio reikšmė yra nurodymas į objektą. Trečia, žodžio reikšmė yra žodžio vartojimas kalboje. Pasak Tomo Akviniečio, pastarasis reikšmės nustatymo būdas yra svarbiausias metafizikoje, nes daugelis jos sąvokų neturi giminės, todėl negali būti apibrėžtos. Straipsnyje siekiama parodyti, kad tomistinė metafizika atitinka visus mokslinei teorijai keliamus reikalavimus, nes joje yra išsami prasmės teorija ir jos teiginiams taikomi tiesos kriterijai.

According to the common standpoint of contemporary philosophy of science the moral values (or virtues) have no importance to the development of natural science. This approach has spread together with the adoption of empiricism and positivist philosophy. The view, which supposes that moral values do not play any role in the process of scientific investigation, is based on Hume’s distinction between facts and values. In positivist point of view, this distinction is unconditionally true; but such judgment is false. Classical philosophy considered science as a virtue of reason and maintained that every action has to be evaluated by our conscience. In all our activities we are guided by practical reason and natural law as a basic principle orienting one’s practical reason which inspires us to seek good and avoid evil. Therefore, science cannot ignore moral values.

Straipsnyje pirmiausia nagrinėjamas klasikinės teisingumo sampratos susiformavimas, teisingumo ir doros ryšys. Toliau aptariama liberalioji teisingumo samprata, daugiausia dėmesio skiriant Johno Rawlso suformuluotai procedūrinio teisingumo teorijai, kurią jis tapatina su politine filosofija. Tiek J. Rawlsas, tiek kiti liberalieji mąstytojai nesieja teisingumo sampratos su dorumu ir asmeniu, taigi aiškina teisingumą prasme, kuri priklauso ne bendruomeninių santykių kontekstui, o charakterizuoja tam tikrą teorijos ypatybę.

Įprasta manyti, kad analogija yra toks samprotavimo būdas, kai iš dviejų objektų panašumo vienais požymiais daroma išvada, kad tie objektai panašūs ir kitais požymiais. Šitaip suprasta analogija laikoma vienu iš indukcijos atvejų. Analogiją kaip naujų žinių gavimo būdą išpopuliarino Johnas Stuartas Millis. Įprasta naujų žinių gavi-mo problemą laikyti psichologijos problema, filosofijai paliekant žinių patvirtinimo problemą. Laikantis tokio požiūrio, analogija nevaidina jokio vaidmens filosofiniame tyrime. Tomas Akvinietis perinterpretuoja aristotelinį analogijos supratimą ir aiškina ją kaip santykiu paremtą terminų ryšį, leidžiantį suprasti tų terminų vartojimą teoriniuose kontekstuose ir kurti naujus terminus. Žodžių vartojimo ir jų funkcionavimo aiškinimas priklauso kalbos filosofijai. Manome, kad terminų funkcionavimo ir supratimo kalboje kontekstai ne mažiau svarbūs nei žinių gavimo ar pagrindimo kontekstai.