Straipsnyje pirmiausia nagrinėjamas klasikinės teisingumo sampratos susiformavimas, teisingumo ir doros ryšys. Toliau aptariama liberalioji teisingumo samprata, daugiausia dėmesio skiriant Johno Rawlso suformuluotai procedūrinio teisingumo teorijai, kurią jis tapatina su politine filosofija. Tiek J. Rawlsas, tiek kiti liberalieji mąstytojai nesieja teisingumo sampratos su dorumu ir asmeniu, taigi aiškina teisingumą prasme, kuri priklauso ne bendruomeninių santykių kontekstui, o charakterizuoja tam tikrą teorijos ypatybę.