Straipsnyje analizuojamos diplomato Stasio Lozoraičio (jaunesniojo) svarbesnės veiklos kryptys dirbant viename svarbiausių Lietuvos diplomatinės tarnybos postų – Lietuvos pasiuntinybėje Jungtinių Amerikos Valstijų sostinėje Vašingtone 1987–1993 m. Tai – istorinis lūžio metas, kai Lietuva, ilgą laiką siekusi nepriklausomybės ir ją iškovojusi, pradėjo atkurto valstybingumo etapą. Šis etapas atsispindi ir Lietuvos diplomatijos, Lietuvos diplomatinės atstovybės Vašingtone istorijoje, kuri neatsiejama nuo lietuvių išeivijos istorijos. S. Lozoraitis jaunesnysis, kuris, dirbdamas Vašingtone, taip pat darbavosi pasiuntinybėje prie Šventojo Sosto, tarsi sujungė du labai svarbius diplomatinius postus. 1983 m. jis tapo Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone patarėju, 1987 m. pradėjo dirbti Lietuvos atstovu, eidamas reikalų patikėtinio pareigas, o nuo 1991 m. dirbo nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi. Visus šiuos metus S. Lozoraitį jaunesnįjį vedė nepriklausomos Lietuvos idėja. Tai patvirtina išanalizuoti archyviniai šaltiniai: politiniai pranešimai, pro memoria, susirašinėjimai, interviu, lietuvių išeivijos spaudos straipsniai. Susitikimai su JAV politikais, kontaktavimas su okupuota Lietuva ir nuolatinis tvirtos pozicijos nepriklausomybės klausimu laikymasis rodo, kad S. Lozoraitis jaunesnysis tapo bene svarbiausiu užsienyje Lietuvos interesams atstovaujančiu asmeniu. Siekdamas Lietuvos pasiuntinybę Vašingtone padaryti kuo atviresne visuomenei vieta, jis drauge norėjo suvienyti išeivijos lietuvius.