Straipsnyje siekiama išsiaiškinti, kaip, plėtodamas socialinės patologijos studijas, Vytautas Kavolis apibrėžia asmenybės tapatumą, prieš kurį nukreiptus veiksmus laiko vienu iš patologinio elgesio požymių. Atsakymo į šį klausimą ieškoma mokslininko kultūrinei psichologijai skirtuose straipsniuose ir juose plėtojamose krizės asmenybės, neaiškios asmenybės ir postmodernios asmenybės konstrukcijose. Įrodinėjama, kad asmenybės tapatumą Kavolis sieja su jos vidinės organizacijos darna. Straipsnyje taip pat nagrinėjamas mokslininko požiūris į asmenybės vidinės organizacijos darnos pobūdį ir socialines bei kultūrines jos sąlygas. Be to, parodoma, kaip asmenybės tapatumo samprata pasikeičia Kavoliui įsitraukus į civilizacijų studijas.

Straipsnio tikslas – nustatyti lietuvių išeivijos atstovo Vytauto Kavolio vietą feministinio mąstymo kontekste. Siekiant šio tikslo, V. Kavolio pažiūros moteriškumo ir vyriškumo prigimčių klausimu lyginamos su liberaliajam feminizmui būdingomis nuostatomis. Teigiama, kad lietuvių išeivių mokslininko santykis su liberaliuoju feminizmu yra dvejopas. Viena vertus, jis pritaria minėto feminizmo sparno atstovių tvirtinimui, kad iš prigimties vyrai ir moterys psichologiniu aspektu nesiskiria. Antra vertus, nuo liberaliojo feminizmo V. Kavolis nutolsta įrodinėdamas, kad nors, objektyviai žiūrint, prigimtinių psichologinių skirtumų tarp moterų ir vyrų nėra, dėl socialinių sumetimų reikia tarti, kad jie egzistuoja. Straipsnyje taip pat atkreipiamas dėmesys į kavoliškosios moterų ir vyrų įvaizdžių kritikos ypatybes.