Straipsnyje, remiantis kūno teologijos mokymu, nagrinėjamas celibatas – susilaikymas nuo santuokos dėl dangaus karalystės. Pateikiama krikščioniško celibato prasmė ir jo pagrindiniai bruožai. Žvelgiama, kaip sprendimas gyventi be lytinio potraukio tenkinimo siejasi su žmogiškąja prigimtimi. Pateikiama žmogaus prigimties samprata ir paaiškinama, kaip ji išpildoma apsisprendžiant įsipareigoti ir gyventi celibatu. Pristatomos idėjos, ko reikia, kad celibatas būtų efektingas ir autentiškai įprasminantis žmogaus gyvenimą.

Straipsnyje nagrinėjamas sąžinės fenomenas. Atkreipiamas dėmesys į nuomonių apie sąžinę įvairovę: dažniausiai kalbama ne apie tai, kas yra sąžinė, bet apie sąžinės laisvę. Apie ją rašoma visose civilizuotų kraštų konstitucijose, nevaržoma sąžinės laisvė visuotinai pripažįstama kaip viena iš pamatinių demokratinių žmogaus teisių. Tačiau šiandien vyraujantis moralinis reliatyvizmas, kai tapo įprasta, kad žmogaus sąžinė yra jo paties vertybių ir moralinių normų šaltiniu ir kūrėju, yra klaidinantis. Straipsnyje pateikiama sąžinės samprata ir įvairūs jos tipai. Pabrėžiama, jog egzistuoja objektyvi moralinė tvarka, kurią žmogaus protas sugeba atpažinti, nes gebėjimas atpažinti, kas yra gėris ir kas yra blogis, yra įrašytas į pačią žmogaus prigimtį. Atskleidžiama sąžinės ugdymo galimybė ir būtinybė, atkreipiant dėmesį į sąžinės formavimo procese svarbų elementą – sąžinės informavimą. Parodoma, kad žmogus turi žinoti pagrindinius moralinius principus, kuriuos galėtų pritaikyti apsispręsdamas, tačiau vien žinojimo nepakanka – žmogui labai svarbi motyvacija ir geras pavyzdys.