Šiame straipsnyje nagrinėjama religinės minties raida poetų kunigų Antano Strazdo (1760–1933), Kiprijono Zabičio-Nezabitauskio (1779–1937), Antano Baranausko (1835–1902), Antano Vienažindžio (1841–1892), Aleksandro Burbos (1854–1898), Jono Mačiulio-Maironio (1862–1932) kūryboje. Ką menininkai laikė svarbiausia? Kaip kiekvienas jų suprato žmogų Aukščiausiojo akivaizdoje? Nagrinėti vien kunigų kūrybą pasirinkta neatsitiktinai – jų literatūrinis palikimas yra kuo puikiausias to meto religinės savimonės liudytojas.