Šiame straipsnyje aptariamas dviejų sąvokų - tobulumo ir šventumo, t. y. pašvenčiamosios malonės gyvinamo tobulumo, - ryšys. Abi sąvokos labai senos, jos visuomet siejamos su religija. Šventumo sąvoka buvo vartojama jau senovės Romoje, Senajame ir Naujajame Testamentuose. Bažnyčia šventumą suvokia kaip Kristaus liudijimą paaukojant savo gyvenimą dėl Jo (kankiniai) arba praktikuojant didvyriškas dorybes (išpažinėjai). Istorijos tėkmėje smarkiai kito šventumo išraiškos formos ir jo siekimo būdai. Šiuolaikinė šventumo samprata, aptarta Vatikano II Susirinkimo, atskleidžia jo visuotinumą (visuotinis pašaukimas į šventumą), bažnytinę ir eschatologinę plotmes. Šventumas taip pat turi ekumeninį ir bendruomeninį matmenį (šventųjų bendravimas). Nors Šventumas yra vienas, bet keliai į jį - skirtingi.

The author of this article chose to present the lives of two holy married women who lived in the middle ages in order to take part in the current debate on the status of the Christian family. Applying a historical analysis, the author drew on from his own source Świeccy święci i błogosławieni (Lublin-Sandomierz, 2002) and (Śvatí a blahoslavení laici (Olomouc, 2004).