Globalizacijos procesai bei jų lemiami pokyčiai kelia naujus iššūkius užsienio kalbų mokymui(si). Mokytojui tenka tiek savosios kultūros puoselėtojo, tiek svetimos kultūros nešėjo vaidmuo, todėl rengiant būsimą užsienio kalbos specialistą būtina ugdyti jo kultūrinę kompetenciją. Straipsnyje pateikiamas būsimų anglų kalbos mokytojų požiūris į kultūrinį užsienio kalbų mokymo(si) aspektą, jo svarbą ir ugdymo(si) galimybes rengiantis tapti anglų kalbos mokytojais LEU.

Straipsnyje analizuojamas mokytojo profesijos išskirtinumas, kuris siejamas su esmine pedagogo funkcija – mokinio asmenybės ugdymu. Aptariama šios kategorijos (ugdy-mo) sampratų raida Lietuvoje, lyginama su kitų šalių semantiniais atitikmenimis, ryškinamos šiuolaikinės problemos, ypač kai silpsta šeimos ugdomoji galia. Jas (problemas) didina priimtas Europos švietimo sistemų tezauras, eliminuojantis pagrindines ugdymo funkcijas. Jos svarbios, nes apibrėžia mokytojo vietą ugdymo procese bei padeda suprasti, kodėl ir ugdytojai turėtų būti ugdomi, o ne tik rengiami.