Straipsnyje analizuojama ugdomojo mokymo samprata ir raida. Aptariami esminiai ugdomojo mokymo požymiai, iškelti V. Rajecko „Ugdomajame mokyme“ (1999), atskleidžiamos jų sąsajos su konstruktyvistine mokymo teorija, daugiausia at liepiančia dabarties iššūkius švietimui, bet ne paneigiančia ugdomąjį mokymą, o artėjančia prie jo.

Straipsnyje analizuojamas mokytojo profesijos išskirtinumas, kuris siejamas su esmine pedagogo funkcija – mokinio asmenybės ugdymu. Aptariama šios kategorijos (ugdy-mo) sampratų raida Lietuvoje, lyginama su kitų šalių semantiniais atitikmenimis, ryškinamos šiuolaikinės problemos, ypač kai silpsta šeimos ugdomoji galia. Jas (problemas) didina priimtas Europos švietimo sistemų tezauras, eliminuojantis pagrindines ugdymo funkcijas. Jos svarbios, nes apibrėžia mokytojo vietą ugdymo procese bei padeda suprasti, kodėl ir ugdytojai turėtų būti ugdomi, o ne tik rengiami.