Straipsnyje analizuojama spaudos rusų kalba įtaka rusų etninės ir religinės tapatybės konstravimui Sąjūdžio laikotarpiu. Tyrimo objektas – Kaune leisti laikraščiai „Echo Kaunasa“ (1988–1990) ir „Kaunasskij vestnik“ (1990–1993). Spauda straipsnyje vertinama kaip svarbus žinių apie praeitį struktūravimo ir einamojo laikotarpio politinio diskurso poreikius atliepiančių istorijos vaizdinių sklaidos įrankis. Aktyviais laikraščių „Echo Kaunasa“ ir „Kaunasskij vestnik“ bendradarbiais ir turinio kūrėjais tapo iš etninių mažumų grupių kilusi miesto inteligentija ir stačiatikių dvasininkai. Kokybinė turinio analizė rodo, kad rusų etninei tapatybei konstruoti šiuose laikraščiuose buvo dažnai pasitelkiami su tarpukario Lietuvos valstybingumo tradicija susiję akcentai: ryškiai atsiskleidusių Vytauto Didžiojo universitete ir Valstybės teatre rusų kultūros ir meno veikėjų biografijos, įvairūs su Mokytojų draugijos rusų gimnazijos ir rusų kultūros organizacijų veikla iki 1940 m. susiję vaizdiniai. Svarbus spaudos rusų kalba Kaune siekis Sąjūdžio laikotarpiu buvo stačiatikių religinės grupės tapatybės ugdymas. Tyrimas atskleidė, kad stačiatikių dvasininkai pristatinėjo religiją spaudoje kaip vertybinį pamatą, galintį padėti suvienyti skirtingų pažiūrų rusų etninės grupės narius ir tapti atsvara sovietinės ideologijos formuotai tapatybei. Kita vertus, nors dvasininkai aktyviai dalyvavo rusų kultūros organizacijų veikloje, jie nesiejo stačiati kybės su tautybe, bet akcentavo skirtingų kalbos ir kultūros tradicijų raišką Stačiatikių bažnyčios praktikoje bei reiškė pasirengimą įtraukti į parapijos veiklą įvairių tautybių žmones.

Straipsnyje nagrinėjami rusų kilmės Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių iš Lietuvos ryšiai su rusų diaspora JAV, gilinamasi į individualias dalyvavimo rusų emigrantų religinių ir visuomeninių organizacijų veikloje patirtis bei istorinėse rusų stačiatikių kapinėse išlikusių antkapinių paminklų spektrą. Atsižvelgiama į tai, kokios įtakos rusų kilmės karo pabėgėlių iš Lietuvos ryšiams su rusų diaspora turėjo kilmė, šeiminiai ir socialiniai ryšiai, Lietuvoje ir svetur įgytas išsilavinimas, darbinės ir visuomeninės veiklos patirtys. Tyrimas atskleidė, kad Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai iš Lietuvos, išlikę ištikimi rusų kultūrai ir išlaisvintos iš komunizmo Rusijos idėjai, JAV įsijungė į visuomeninę veiklą, kuria siekta supažindinti amerikiečius su ikirevoliucinės Rusijos kultūrinėmis ir religinėmis tradicijomis, demaskuoti komunistinę ideologiją. Dalis pabėgėlių, kaip ir rusų diaspora, įsiliejo į užsienio Rusų stačiatikių bažnyčios, priešiškos SSRS atžvilgiu dėl religinio persekiojimo, dvasininkų ir tikinčiųjų bendruomenes.

Straipsnyje svarstoma apie sąsajas tarp Vasario 16-osios Lietuvos valstybingumo tradicijos ir Lietuvos rusų tapatybės kaitos XX amžiuje. Šiuolaikiniame šalies viešajame diskurse dėmesys rusų etninės grupės praeičiai atsiskleidžia dažniausiai per vyraujantį Lietuvoje sovietinės okupacijos pasakojimą ir iš Rusijos sklindančią Antrojo pasaulinio karo istorijos versiją. Konfliktiškas šių dviejų pasakojimų santykis lemia, kad viešajame diskurse dažniau pristatomi įvairūs negatyvūs lietuvių ir rusų tarpusavio santykių aspektai nei šias etnines grupes siejančios istorinės patirtys. Lietuvos valstybingumo atkūrimo 100-mečio minėjimas yra palanki proga atsigręžti į primirštus bendros istorijos puslapius. Ši lietuvių ir rusų istorinių patirčių bendrystė straipsnyje atskleidžiama per advokato Jono Tatarincevo, kurio šeimos palikuonys iki šiol gyvena Kauno mieste, šeimos istoriją. Atskleidžiama, kaip reikšmingų Lietuvai XX a. pirmosios pusės politinių įvykių kontekste kito šio žmogaus ir jo šeimos narių pilietinės, etninės ir kultūrinės tapatybės raiška. Jono Tatarincevo šeimos istorija atspindi siekį integruotis į Lietuvos visuomenę, sujungiant lojalumo Vasario 16-osios valstybingumo tradicijai ir savitos etnokultūrinės tapatybės išlaikymo dėmenis. Konstatuojama, kad šiomis vertybėmis besirėmusių rusų inteligentų patirtys ne tik nepriklausomybės, bet ir sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo artimesnės lietuvių negu sovietmečiu atvykusių į Lietuvą rusų šeimų patirtims (suėmimai, represijos, trėmimai). Šios patirtys neperteikiamos šiuolaikiniame Lietuvos viešajame diskurse, taip pat vyraujančiuose Lietuvoje ir Rusijoje istorijos pasakojimuose.

Šiame straipsnyje atskleidžiama, kokios asmenybės sudarė Antrojo pasaulinio karo laikotarpio rusų kilmės išeivių iš Lietuvos grupę atsižvelgiant į socialinį statusą ir kultūrinį tapatumą, taip pat – politines pažiūras. Svarstoma, kokios esminės priežastys vertė šia asmenybes rinktis išeivių dalią ir kaip klostėsi jų likimas labiausiai pageidaujamoje apsistoti šalyje – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Konstatuojama, kad daugelis iš Lietuvos pasitraukusių rusų kilmės asmenų buvo antisovietinių pažiūrų inteligentai ir studentai. Socialinio statuso atžvilgiu jie iš esmės nesiskyrė nuo lietuvių tautybės išeivių, tačiau pasižymėjo savitu kultūriniu tapatumu. Šiam tapatumui buvo būdingi sentimentai ikirevoliucinės Rusijos kultūrai, o taip pat ištikimybė stačiatikių ir sentikių religijai. Keliama prielaida, kad dėl lietuvių ir rusų kultūrinio tapatumo skirtumų ryškiausi rusų išeivių veiklos pėdsakai JA V išliko rusų emigrantų židiniuose. Kita vertus, reikšminga, kad šių žmonių pasitraukimas Antrojo pasaulinio karo metais smarkiai prisidėjo prie rusų kilmės inteligentijos sunykimo pačioje Lietuvoje.

In the 1920s, ethnic minorities, especially professionals, could successfully compete in various segments of the labour market since Lithuanian society lacked educated elites and workers. In this period, Russians, both citizens and immigrants, could find employment in public and private institutions of Kaunas, doing both intellectual (i.e. public servants, lawyers, teachers, artists, etc.) and physical (construction, industrial, transport, etc.) work. Although Russians who had Lithuanian citizenship had fewer legal difficulties in finding employment, they often lacked the necessary skills that migrants from the Soviet Russia possessed. The position of Russians in the labour market also depended on the interests and readiness of the ethnic majority to provide employment opportunities for members of ethnic minorities and immigrants. The Lithuanian government was interested in the quick preparation of Lithuanian professionals and creation of favourable conditions for their employment. This tendency became especially evident after the 1926 coup d’état. Providing employment opportunities for immigrants from other countries did not fit well with the increasingly nationalistic political program of the Lithuanian government. Foreign professionals were employed in state institutions only when no local specialists could be found (the prime examples of such employment were Russian ballet artists in the State Theatre and academics at Vytautas Magnus University). In the 1930s, employment opportunities for ethnic minorities and immigrants started to diminish. Economic immigrants started to be treated as an unnecessary work force that reduced employment opportunities for Lithuanians, while jobs in public service were mostly offered only to Lithuanians. Russians in Kaunas had to turn to the private sector for employment, where they had to compete with Jewish or Germans who had secured strong positions in trade and industry even before Word War I. Russian employment possibilities also depended on their ability to adjust to the Lithuanian cultural environment. Especially important was the ability to learn the Lithuanian language since the level of knowledge of the language often determined employment possibilities. In the 1930s, weak knowledge of the Lithuanian language was already considered an impediment to productive work in many state institutions. Lack of employment opportunities in Lithuania led some Russians to consider emigration.

Straipsnyje atskleidžiama, kokiomis aplinkybėmis XX a. 3–4 dešimtmečiuose susiformavo ir veikė Kauno mieste rusų švietimo įstaigų tinklas, jungęs du vaikų darželius, tris pradines mokyklas ir gimnaziją. Kauno miesto savivaldybė ir Švietimo ministerija išlaikė dvi rusų pradines mokyklas, o Kauno Mokytojų draugijos rusų mokykloms laikyti įsteigtos pradinė mokykla ir gimnazija veikė daugiausiai privačiomis lėšomis. Visos šios ugdymo įstaigos buvo remiamos rusų inteligentijos ir visuomeninių organizacijų, taip pat sentikių ir stačiatikių bendruomenių. Pažymima, kad Kauno rusų švietimo įstaigų veikla simbolizavo sėkmės atvejį, lyginant su rusų mokyklomis, veikusiomis kituose Lietuvos miestuose ar kaimo vietovėse. Viena iš esminių minėtos sėkmės sąlygų buvo Kauno rusų inteligentijos, suvokusios rusų jaunimo ugdymo gimtąja kalba reikšmę kultūriniam tapatumui išlaikyti, aktyvumas. Šios inteligentijos remiamas rusų švietimo įstaigų tinklas tapo rusų kultūrinio tapatumo išlaikymo ir kartu integracijos į Lietuvos visuomenę instrumentu. Be to, pastarasis svariai pasitarnavo neformaliam rusų jaunosios kartos ugdymui plėtoti – išskirtinis dėmesys skiriamas rusų literatūrai, Rusijos istorijai ir geografijai, tikybai ir senovės slavų kalbai, taip pat bažnytinio giedojimo įgūdžiams lavinti. Straipsnyje aptariamos Kauno rusų gimnazijos auklėtinių galimybės siekti aukštojo mokslo Vytauto Didžiojo universitete. Nors įstojusieji į universitetą neturėjo galimybių mokytis savo gimtąja kalba, bet išlaikė artimą ryšį su rusų kultūra ir dalyvavo rusų studentų organizacijų veiklose. Konstatuojama, kad rusų jaunoji karta, įgijusi pradinį arba vidurinį išsilavinimą Kauno miesto rusų švietimo įstaigose, šiuo atžvilgiu buvo unikalaus proceso dalyvė, tačiau jos atstovai išblaškyti po pasaulį sovietinės okupacijos pasekmių. Kai kurie iš jų po Antrojo pasaulinio karo tapo žinomais veikėjais Lietuvoje arba emigracijoje.