Straipsnyje pateikiama išsami I Lietuvos Statuto Slucko bei Pulavų nuorašų paleografija. Nurodoma, kad Pulavų rankraštis, parašytas 1530 m., dabar saugomas LLK Kurniko miesto bibliotekoje; Slucko, parašytas greičiausiai Vilniuje XVI a. devintojo dešimtmečio pabaigoje, šiuo metu yra Leningrado Saltykovo-Ščedrino viešojoje bibliotekoje. Abu rankraščiai neblogai išsilaikę, tik Slucko nuoraše išplėšti 3 lapai su Statuto XIII skyriaus tekstu. Autorius, remdamasis vėlesniais užrašais ir kitais dokumentais, išvardija bibliotekas ir savininkus, kuriems rankraščiai įvairiais laikotarpiais priklausė, apibūdina kai kurias grafines savybes, pateikia jų istoriografiją. Be to, trumpai aprašyta XIX a. Slucko nuorašo transkribuota rankraštinė kopija.

Straipsnyje išsamiai išdėstyta klausimo istoriografija, apibūdinti problemos šaltiniai. Autoriai, plačiai panaudodami kitų šalių feodalinių teisynų atitinkamus straipsnius bei Lietuvos Metrikos aktus, nuosekliai analizuoja privilegijuoto luomo moters turtinę padėtį, teisinių institutų susiformavimo genezę, jų šaltinius. Darbe plačiai aptariamos tokios istorinės teisinės kategorijos, kaip kraitis ir pasoga (Statute jie imami bendrai ir net nėra atskirų terminų), atkraitis (veno) ir kt. Autoriai visapusiškai išanalizavo vyro ir žmonos turtinius santykius, turtinę našlės padėtį, moterų (motinų, dukrų, seserų) teises į šeimyninį turtą, jo paveldėjimą. Darbo pabaigoje yra išvados.

Straipsnyje, trumpai išvardijant visas leidinio sudėtines dalis, plačiau aptariami tik I Statuto teksto parengimo principai. Remiantis devynių I Statuto nuorašų paleografine analize, kurią atliko autorius, nustatomas jų autentiškumas. Straipsnyje daromos išvados, kad, parengiant naują I Statuto leidinio tekstą, pagrindu reikia imti Dzialynskio nuorašą, o Firlėjaus, Zamojskio, Slucko bei Pulavų nuorašų skirtumus - pateikti išnašose. Autoriaus nuomone, leidinys tikrai galės vadintis akademiniu tik tada, jei bus išspausdinti tekstai, parengti, remiantis visų nuorašų variantais.

Straipsnyje nagrinėjama teisinių įkaito normų Pirmajame Lietuvos Statute (PLS) ir jų šaltinių problema, aptariama pakankamai plati jos istoriografija, įkaito normų PLS šaltiniai. Autoriai parodė, kad įkaito esmė PLS yra jo nenusavinimas, kad įkaitu galėjo būti tiek nekilnojamas (daugiausia žemė su ją dirbančiais valstiečiais), tiek kilnojamas turtas. Įkaito davėjais dažniausiai būdavo feodalai ir pats didysis kunigaikštis, kreditoriais galėjo būti visi LDK laisvieji žmonės, tačiau šia teise daugiausia naudojosi tie patys stambieji feodalai, (kaitas pagal lietuvišką teisę ir PLS buvo atiduodamas valdyti kreditoriui neribotomis teisėmis (jei sutartyje nebūdavo išlygų), tačiau būdavo įpareigojama atlikti visas prievoles iš valdomo dvaro. Įkeitimo termino PLS nenumatė, jį nustatydavo abi sutartį pasirašiusios šalys, tačiau pasitaikydavo ir išimčių, kada turtas būdavo (keičiamas su nuosavybės teisės į turtą praradimu. Išpirkti įkaitą be jo savininko (jei jis buvo nepajėgus) galėjo ir giminaičiai. Įkaitas buvo ginamas teisės. Straipsnyje įtikinamai parodyta, kad PLS nustatė tik pačias bendriausias įkaito teisines normas, to meto teismų bylose jos buvo taikomos kur kas plačiau.

Šiemet sukanka 400 metų Trečiajam Lietuvos Statutui - didingam kelių tautų kultū¬ros, teisės bei raštijos paminklui, istorijos Šaltiniui. Straipsnyje trumpai apžvelgiama jo pokario metų istoriografija, nes prieškarinę kruopščiai išanalizavo I. Lappo ir V. Pičeta. Autorius parodo, kad dėl daugelio priežasčių Lietuvos Statutai, ypač Trečiasis, gerokai pranašesni už visos Europos panašius feodalinius teisynus. Straipsnyje akcentuojama, jog Statutai yra unikalus istorijos šaltinis. O Trečiajame smulkiau ir plačiau negu Pirmajame bei Antrajame aptartos ir įteisintos valstybinės, karo, civilinės, baudžiamosios ir proceso, šeimos, globos ir daugelio kitų teisės sričių normos. Straipsnyje lyginamos kai kurios Pirmojo ir Trečiojo Statuto normos ir parodoma, kad pastarajame jos, jteisindamos baudžiavą, vis dėlto redaguojamos pažangos kryptimi ir kad šia prasme Trečiasis Statutes, turėjęs didelį poveikį kaimyninių valstybių teisei, yra humanizmo ir racionalizmo kūdikis. Nors, antra vertus, negalima jo idealizuoti. Tai buvo savo epochos, feodalinės santvarkos teisynas, įteisinęs lygybę tarp lygių ir nelygybę tarp nelygių.