Straipsnyje siekiama nustatyti poslinkį nuo bendro šiuolaikinės (e)migracijos suvokimo iki specifiškai moteriškos išvietinimo patirties. Tyrimą sudaro dvi dalys, kurias vienija moteriškų įvaizdžių skalė, leidžianti nustatyti įvairias moteriškumo reprezentacijas pastarojo dešimtmečio lietuvių, latvių ir bulgarų (e)migrantų tekstuose. Pirmojoje straipsnio dalyje, remiantis imagologijos pasiūlytu metodologiniu klojiniu, aptariama šeima kaip silpstanti visuomenės ląstelė, socialinis stereotipinių lyčių vaidmenų ir motiniškumo principo kismas, svarstomos kolizijos tarp moters savivaizdžio ir joms primetamo rytų europietės heteroįvaizdžio, nulemiančio moterų desubjektyvizaciją (desubjectivization). Antrojoje dalyje imagologija, derinama su literatūros sociologija (Vytautas Kavolis), padeda narplioti sąsajas tarp moteriškumo ir nacionalumo. Bergždžio moters kūno metaforos interpretuojamos kaip tuštėjančios tėvynės modelis, remiantis kintančio moteriškumo argumentais persvarstomi trūkinėjantys emigrantų ryšiai su tėvyne, tradicija ir nacionalinėmis projekcijomis.

Straipsnyje iškeliamos ir pavyzdžiais tikrinamos dvi tezės: (1) latviai suvokdami emigraciją atsiskleidžia kaip lengvi skeptikai, o lietuviai – kaip fundamentalūs pesimistai, (2) šiuolaikinės kultūros reprezentacijos (literatūra, teatras, kinas) yra per menkai aktualizuotas diasporos tyrimų domenas. Įvadinėje straipsnio dalyje apibendrinant duomenis, pristatytus abiejų šalių sociologų bei demografų tyrimuose, ypač remiantis monografijomis Užburtas ratas? Lietuvos gyventojų grįžtamoji ir pakartotinė migracija (2012) ir Latvijas emigrantu kopienas: Cerību diaspora (Latvijos emigrantų bendrijos: Vilties diaspora, 2015), aptariamos lietuvių ir latvių migracijos tendencijos. Konstatuojama, kad Lietuvoje emigracija suvokiama kaip „nevilties diaspora“, o Latvijoje – kaip nerealizuotas potencialas. Antrojoje straipsnio dalyje tiriama, kaip (e)migracijos procesai ir identiteto kaita atsispindi literatūros kūriniuose, sukurtuose šiuolaikinių lietuvių ir latvių (e)migrantų autorių. Daroma išvada, kad šiuolaikinę emigracijos literatūrą ir kultūrą aktualu pasitelkti giluminei diasporos analizei greta sociologinių duomenų, nes ji yra svarbus socialinės, antropologinės, ideologinės, psichologinės informacijos bankas.

Employing the notion of imagology as a general imitational principle in modern-day society (Milan Kundera) and the concepts of hetero-image, self-image, and imageme introduced by literary imagology (Joep Leerssen), this article focuses on literary representations of Eastern Europeans in the latest wave Lithuanian, Latvian and Bulgarian émigré narratives. The selected narrative corpus includes four émigré novels generated in Britain: Vilis Lacitis’ Stroika with the view to London (2010), Alek Popov’s Mission in London (2012), Aleksandra Fomina’s We visited the island yesterday (2011) and Zita Čepaitė’s The breeze of London (2013).In discussing several manifestations of emigrants from the post-communist bloc, the author of the article concludes that the inherited patterns of Soviet mentality determine a similar structure of characters‘ consciousness, identical personal values, and motivational mechanisms that bear witness to a common stock type “Eastern European”. This is a certain social type with an entire preconceived repertoire of stereotypical images describing a subject of post-Soviet descent. This subject appears in émigré narratives as an inferior working-class figure with low self-esteem, a person of no reputation guided by amorality and aggressiveness. People from the former Soviet bloc perceive themselves and are perceived by local British (Western European) natives mostly in negative terms. Although, at first glance, all the personal and national characteristics of homo postsovieticus appear to be negatively charged, in every unfavorable estimation there lay a positive imageme counterpart that can be activated at any given moment (e. g., passiveness/faithfulness, self-humiliation/patience, primitiveness/honesty, etc.).