Straipsnyje kalbama apie tai, kaip politiką išmanantis, bet joje nedalyvaujantis, bent jau tradicine poveikio valdantiesiems prasme, pilietis (piliečiai) gali suteikti politikai permanentiškai trūkstamą kokybę. Informuotų ir žinančių piliečių nedalyvavimas yra refleksyvus, t. y. argumentuotas politikos, politikų ir savo dalyvavimo politikoje galimybių ir tikslų žinojimu. Refleksyviojo nedalyvavimo kontekste pažymima, kad problema yra ne tiek tradicinis nedalyvavimas politikoje, kiek perteklinis dalyvavimas, pasireiškiantis minios forma. Kaip tik dalyvavimo perteklius laikomas priežastimi viltis nedalyvavimo kokybės. Nedalyvavimas yra kokybiškas, jeigu jis suvokiamas kaip valdžios santykių neardantis, valdančiųjų įteisinimo netrikdantis ir minios telkimuisi nepalankus, subpolitikas kuriantis procesas. Egzistuoja aplinkybės, kai nedalyvauti politikoje yra protinga.

Straipsnyje formuluojama visuomenės informuotos kasdienybės, masinės žiniasklaidos ir politinės valdžios (ne)dermės problema. Neigiama vadinamoji „ketvirtosios valdžios“ prieiga dažnai taikoma minėtai problemai spręsti; straipsnis parašytas nesivadovaujant ypatingų žiniasklaidos galių – „hiperrealybės“ kūrėjo – prielaida. Apibūdinama informuotumo-dalyvavimo barjero informuotoje kasdienybėje prieiga ir jos taikymo galimybės, tyrinėjant visuomenės informavimo ir informuotumo tendencijų, masinės žiniasklaidos raidos, politinės valdžios ieškojimų ir kasdienybės transformacijos sukurtą problemą. „Ketvirtoji valdžia“ galima, kai masinės žiniasklaidos technologinės galimybės pralenkia visuomenės refleksyvumo lygį, o masinė žiniasklaida yra vyraujantis informacijos šaltinis. Teigiama, kad policentriškai informuotos kasdienybės ir profesionalesnės politikos kontekstuose masinė žiniasklaida ilgainiui praranda savo galią. Apibūdinama paradoksali situacija, kai daugiau informuoti ir žinantys piliečiai atsisako aktyviau dalyvauti ne tik populistinėje, taip pat masinės žiniasklaidos konstruojamoje politikoje, bet ir profesionalumo savybėmis pasižyminčioje politikoje. Tai vadintina refleksyviu nedalyvavimu. Manoma, kad tokios padėties ištakų reikėtų ieškoti informacijos transformavimo į žinias procesuose. Greta to, kad žinios – tai įrodytas teisingas įsitikinimas, svarbu pabrėžti, kad žinios yra pažinimo ir įgūdžių, kuriuos asmenys vartoja spręsdami problemas, visuma. Žinios numano nuomonę, veiklą ir refleksiją; informacija, neskatinanti veikti, nėra žinios. Toks žinių kvalifikavimas skatina „ketvirtosios valdžios“ dekonstrukciją.