Straipsnyje formuluojama visuomenės informuotos kasdienybės, masinės žiniasklaidos ir politinės valdžios (ne)dermės problema. Neigiama vadinamoji „ketvirtosios valdžios“ prieiga dažnai taikoma minėtai problemai spręsti; straipsnis parašytas nesivadovaujant ypatingų žiniasklaidos galių – „hiperrealybės“ kūrėjo – prielaida. Apibūdinama informuotumo-dalyvavimo barjero informuotoje kasdienybėje prieiga ir jos taikymo galimybės, tyrinėjant visuomenės informavimo ir informuotumo tendencijų, masinės žiniasklaidos raidos, politinės valdžios ieškojimų ir kasdienybės transformacijos sukurtą problemą. „Ketvirtoji valdžia“ galima, kai masinės žiniasklaidos technologinės galimybės pralenkia visuomenės refleksyvumo lygį, o masinė žiniasklaida yra vyraujantis informacijos šaltinis. Teigiama, kad policentriškai informuotos kasdienybės ir profesionalesnės politikos kontekstuose masinė žiniasklaida ilgainiui praranda savo galią. Apibūdinama paradoksali situacija, kai daugiau informuoti ir žinantys piliečiai atsisako aktyviau dalyvauti ne tik populistinėje, taip pat masinės žiniasklaidos konstruojamoje politikoje, bet ir profesionalumo savybėmis pasižyminčioje politikoje. Tai vadintina refleksyviu nedalyvavimu. Manoma, kad tokios padėties ištakų reikėtų ieškoti informacijos transformavimo į žinias procesuose. Greta to, kad žinios – tai įrodytas teisingas įsitikinimas, svarbu pabrėžti, kad žinios yra pažinimo ir įgūdžių, kuriuos asmenys vartoja spręsdami problemas, visuma. Žinios numano nuomonę, veiklą ir refleksiją; informacija, neskatinanti veikti, nėra žinios. Toks žinių kvalifikavimas skatina „ketvirtosios valdžios“ dekonstrukciją.