Žmogaus sampratos klausimas kaip antropologijos klausimas šiandien yra svarbus ne tik visuomenės ateičiai, bet ir Bažnyčios atsinaujinimui, liudijant pasauliui nelygstamą asmens vertę, nepriklausančią nuo jo gebėjimų, galios ar naudos. Kadangi „žmogus yra Bažnyčios kelias“ (Jonas Paulius II, Redemptor hominis, 14), būtina permąstyti ilgametę sampratą apie tai, kas jis yra, krikščioniškosios antropologijos požiūriu. Iškyla klausimas: kuo ji skiriasi nuo klasikinės filosofinės antropologijos ir ar biblinė žmogaus samprata jau savaime yra krikščioniška? Ar žmogaus vertę lemia pirmiausia jo proto ir valios gebėjimai? Ką reiškia būti sukurtam pagal Dievo atvaizdą ir kas yra panašumas į Jį? Šie klausimai svarstomi Bažnyčios istorinių ieškojimų bei Vakarų ir Rytų krikščionybės įžvalgų kontekste, siekiant aptarti žmogaus kaip asmens sampratos problemas ir atvertis, kurios svarbios žmonių tarpusavio santykiams ir Bažnyčios mokymo praktikai. Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą Nacionalinės lituanistikos plėtros 2009–2015 metų programos projektą „Krikščionys Lietuvoje prieš ir po Atgimimo“ (LIT-7-11).