Mokslinė problema yra ta, kad stokojama tyrimų, kurie atskleistų sportinės patirties, veiklos struktūros, socialinio konteksto ir individualios patirties poveikio asmenybės raidai pobūdį. Sportinės veiklos įtaką asmenybės raidai mokslininkai vertina nevienareikšmiškai, tačiau moksliniais tyrimais nustatyta daugelis komponentų, susijusių su sportine veikla, kurie lemia teigiamą asmenybės raidą. [...]

Skirtumas tarp deklaruojamų sportiško (garbingo) elgesio normų, rekomendacijų, direktyvų ar principų ir konkretaus sportininko ar sportininkų elgesio (Miah, 2004) reiškia, kad etinės problemos sporte apima ne tik žmonių kaip asmenybių tarpusavio santykių normavimą, bet ir kontekstą, kuriame vyksta sportinė veikla: organizacijos kultūra, institucijų etika, socialinis teisingumas, sporto politika. Galimybių įvairovė, nauji saviraiškos būdai, kvapą gniau žiantys sportininko veiklos rezultatai, susiję su asmenine rizika sveikatai ar net gyvybei, vis dažniau kelia klausimą, ar turi ir kokią prasmę turi sportas šiandien? Kokius etinius sprendimus priima tie, kurie nusako sportiško kūno ir sportiško charakterio vertę šiuolaikinėje rinkoje? Ar prisiima ir kaip prisiima atsakomybę tie, kurie skatina rizikuoti, jeigu ne sportininko gyvybe, tai jo sveikata ar jo gyvenimo kokybe? Kas nusako etiško sprendimo (Lewis, 1991) ar moralinio pagrindimo (Peery, 1995) šiuolaikiniame sporte „taisykles“? Ar visuomenėje vis dar populiarus sporto kaip sveikatos ir energijos šaltinio mitas, ar šiam mitui vis dar įtaką daro sveikatingumo centrų reklama, modelių atrankos konkursai ir mokslinių tyrimų rezultatai? Etikos paradigmos problema sporte yra susijusi su neigiamų sportinės veiklos padarinių atskleidimu ir atsakomybės už neetiško sprendimo priėmimą sportinėje veikloje prisiėmimu. Sporto kaip socialinio ir kultūrinio reiškinio struktūra, apimanti tris lygmenis: teorinį, veiklos ir institucinį, lemia ir etikos paradigmos pasirinkimo sudėtingumą. Daugelyje sportinę veiklą reglamentuojančių (sporto etika) dokumentų naudojamos trys etikos teorijų grupės; dvi modernios etikos: deontologija – klasikinė teisingo poelgio teorija ir logiškumo (rezultato) teorija, poelgius grindžianti pagal jų labiausiai palankius ir labiausiai nepalankius rezultatus; čia dominuoja „utilitarinis“ suvokimas ir antikinė aristoteliškoji etika, orientuota į asmenybę, pasižyminčią tokiomis dorybėmis kaip drąsa, bendradarbiavimas, užuojauta, dorumas, teisingumas, patikimumas ir neturinčią tokių ydų kaip bailumas, egoizmas, nesąžiningumas.