Šiuo straipsniu siekiama atskleisti Bažnyčios Tėvų mokymą apie realų Kristaus buvimą šv. Eucharistijoje duonos ir vyno pavidalais. Tridento visuotiniame Bažnyčios Susirinkime buvo suformuluota tikėjimo tiesa, kad šv. Eucharistijoje duonos ir vyno pavidalais Jėzaus Kristaus kūnas ir kraujas kartu su Jo siela bei dievyste esti „tikrai, realiai ir esmiškai“, o ne tik kaip ženklas, įvaizdis ar poveikis. Tokia tikėjimo formuluotė tiksliausiai išreiškė Paskutinės vakarienės metu ištartus testamentinius Kristaus žodžius ir pirmųjų amžių Bažnyčios tikėjimo praktiką, kuri atsispindi Tėvų mokyme.

Straipsnyje yra nagrinėjama Eucharistijos, kaip sakramento, kuriame eucharistiniais pavidalais yra ir po šv. Mišių šventimo pasilieka gyvasis Kristus, kultas. Katalikų Bažnyčios tikėjimo tiesa skelbia, kad Eucharistijos sakramentui (Švenčiausiajam Sakramentui) dera latrijos kultas, t. y. kultas, kuris teikiamas tik vienam Dievui. Todėl Eucharistija turi būti laikoma didžioje pagarboje, taip pat pagarbiai švenčiama ir su pamaldumu garbinama. Eucharistijos kulto praktika yra skirstoma į viešą liturgijos šventimą ir viešą bei privatų eucharistinį maldingumą. Straipsnyje pateikiami liturgijos ir liaudiškojo maldingumo, arba maldingųjų religinių praktikų, apibrėžimai, taip pat analizuojamas ir atskleidžiamas esminis šių dviejų dieviškojo kulto formų skirtumas ir jų santykis. Bet koks eucharistinis maldingumas turi kilti iš Eucharistijos sakramento šventimo ir vesti tikinčiuosius į glaudesnį vienijimąsi su Kristumi šv. Komunijoje. Katalikų Bažnyčios kanonai teigia, kad tikintieji šventąją Eucharistiją turi laikyti didžioje pagarboje, besireiškiančioje veikliu dalyvavimu šventojoje liturgijoje, pamaldžiu ir pagarbiu šio sakramento priėmimu bei nuoširdžiausiu jo garbinimu. Čia yra pateikiamos ir aiškinamos Katalikų Bažnyčios kanoninės bei liturginės nuorodos dėl Eucharistijos garbinimo ne Mišiose, aptariama šio garbinimo kilmė, prasmė ir formos.