Straipsnyje atskleidžiama Apytalaukio bažnyčios būklė 1750–1763 m., klebonaujant Pranciškui Mykolui Pranckevičiui. Klebono aktyvios veiklos dėka šiuo laikotarpiu Apytalaukio bažnyčia buvo suremontuota, sutvarkyti ūkiniai pastatai, pastatyta prieglauda ir suburtos dvi bažnytinės brolijos, daug dėmesio skirta lietuviškai kalbančių valstiečių religingumo ugdymui.

Straipsnyje atskleidžiama eilinės Lietuvos Katalikų Bažnyčios parapijos būklė carų valdžios sąlygomis. Parodoma, kokiais būdais XVIII a. pabaigoje klestėjusi Apytalaukio parapija per XIX a. buvo nuskurdinta: atimta dalis fundacinių žemių, sustabdyta mokyklos veikla, neliko prieglaudos, ribota sielovadinė veikla. Išryškinta, kaip Apytalaukio klebonai kovojo su caro valdžios suvaržymais ir kokių pasiekė rezultatų.

Straipsnyje, remiantis 1668–1669 bei 1674–1676 m. bažnyčių vizitacijų duomenimis ir atskirais XVII a. antrosios pusės kai kurių bažnyčių inventoriais, aptariama Kauno dekanato padėtis XVII a. antrojoje pusėje. Analizuojami skaudūs 1654–1667 m. karo padariniai Kauno dekanato bažnyčioms, aptariama bažnyčių būklė ir jų altoriai, apibūdinami bažnyčių klebonai, sielovada, švietėjiška ir karitatyvinė veikla.

Straipsnyje nagrinėjamos XVI–XVII a. sandūros Vilniaus vyskupijos Punsko bažnyčios fundacinės privilegijos ir užrašymai, atskleidžiamas jų turinys, remiantis XVII a. Punsko bažnyčios vizitacijų ir inventorių medžiaga, aptariama parapijos turtinė padėtis. Nusakytos parapijos aprūpinimo formos, bažnyčios materialinė įranga, klebonija ir ūkis. Atliktas tyrimas leido suprasti, kokia buvo tipiškos Vilniaus vyskupijos parapijos materialinė padėtis XVII a.