Straipsnis skirtas bažnytinės muzikos problemoms, kilusioms Vatikano II Susirinkimui inicijavus liturgijos reformą. Apžvelgiama reformos įgyvendinimo eiga: organizacijų, atstovaujančių skirtingoms nuomonėms apie muzikos vaidmenį liturgijoje, kūrimasis, visuotinio tikinčiųjų veiklumo (participatio actuosa) paskatintas naujos stilistikos bažnytinės muzikos radimasis ir pan. Analizuojama daugiausia ginčų kelianti bažnytinė popmuzika, aptariant jos vertinguosius bruožus, trūkumus bei perspektyvas ateities Katalikų Bažnyčios liturgijoje.

Straipsnis skirtas pirmiausia tradicinio muzikos paveldo integravimo į reformuotą liturgiją klausimams. Iškėlus visuotinį veiklumą ir leidus vartoti gimtąją kalbą tarsi sumenko galimybės liturgijoje giedoti chorui ar schola cantorum. Tačiau norint teisingai suprasti ir įgyvendinti reformą, būtina ne tik įsigilinti į muziką reglamentuojančius Bažnyčios dokumentus, bet ir atsižvelgti į jų hierarchiją bei tradicinį Bažnyčios pobūdį. Tuo remiantis, aptariamos senojo muzikos paveldo (taip pat ir šiuolaikinių autorinių kompozicijų chorui) derinimo su atnaujinta liturgija galimybės.

Bažnytinę (arba liturginę) kūrybą lemia daug veiksnių. Jai turi įtakos ir kūrėjų krikščioniškoji savivoka, jų atsivėrimo Dievui patirtis, ir istoriniai bei socialiniai procesai. Menininko misija – ugdyti visuomenę, vaduojant ją iš rutinos, ir padaryti dvasinę tikrovę kiek įmanoma labiau apčiuopiamą ir patrauklią – kūryboje realizuojama renkantis tam tikrą muzikos kalbą. Šiuolaikinė bažnytinė kompozitorių Kristinos Vasiliauskaitės, Vidmanto Bartulio, Algirdo Martinaičio ir kitų kūryba straipsnyje tyrinėjama melodikos, ritmikos, tonalumo, kompozicijos sudėtingumo ir originalumo (naujumo) aspektais, atsižvelgiant į Vakarų Europos bažnytinės muzikos istorijoje susiformavusią sakralumo sampratą ir į atnaujintos liturgijos keliamus reikalavimus. Tradicija grindžiama bažnytinė muzika laikytina visateise šiuolaikinės meno kūrybos dalimi, kuriai nedera taikyti avangardo estetikos principų.

Straipsnyje aptariamas muzikos poveikis, kuriuo nuo senų laikų naudotasi gydant psichines ir fizines ligas, perteikiant tikėjimo tiesas, įkvepiant maldingus jausmus, harmonizuojant emocijas ir pan. Net ir muzikoje, neturinčioje sąsajų su religija, kaip antai instrumentinėje Mozarto kūryboje, kai kurie teologai girdi liudijimą apie Dievo karalystę. O šiuolaikinėse visuomenėse, nepriklausomai nuo ideologijos, kaip atliepas sakralumo poreikiui daugėja kūrybos, kurios „dvasingumui“ būdingas tylumas, lėtumas, meditatyvumas, santūri muzikos kalba. Apžvelgus, ko savo religine kūryba siekia ir ko iš jos tikisi šiuolaikiniai kompozitoriai (Olivier Messiaenas, Johnas Taveneras, Krzysztofas Pendereckis, Sofia Gubaidulina), straipsnyje religinio liudijimo per muziką aspektu analizuojami lietuvių kompozitorių kūriniai: Viktoro Minioto Messa da camera, Felikso Bajoro Missa in musica, Onutės Narbutaitės Vėlinių giedojimas Lapides, flores, nomina et sidera, Vidmanto Bartulio „Vėrinys Marijai“ bei Te Deum. Tam tikras muzikos išraiškas susieję liturginiais tekstais, šie kompozitoriai atskleidžia savo įžvalgas apie Dievą, dangaus karalystę, žmogaus santykio su Dievu galimybes. Sėkmingais kūrybos atvejais per simbolinę muzikos retoriką klausytojai gali patirti ir išgyventi religinį įvykį – muzikinę hierofaniją (šventumo apreiškimą) – ir praplėsti savo religinę patirtį.