Straipsnis skirtas pirmiausia tradicinio muzikos paveldo integravimo į reformuotą liturgiją klausimams. Iškėlus visuotinį veiklumą ir leidus vartoti gimtąją kalbą tarsi sumenko galimybės liturgijoje giedoti chorui ar schola cantorum. Tačiau norint teisingai suprasti ir įgyvendinti reformą, būtina ne tik įsigilinti į muziką reglamentuojančius Bažnyčios dokumentus, bet ir atsižvelgti į jų hierarchiją bei tradicinį Bažnyčios pobūdį. Tuo remiantis, aptariamos senojo muzikos paveldo (taip pat ir šiuolaikinių autorinių kompozicijų chorui) derinimo su atnaujinta liturgija galimybės.