Straipsnyje siekiama ištirti 1920 m. pradėjusių veikti Aukštųjų kursų ir 1922 m. jų pagrindu įsteigto Lietuvos universiteto humanitarinių disciplinų studijų kryptingumo formavimo kultūrinę aplinką, išnagrinėti ir įvertinti mokslo asmenybių indėlį skatinant universiteto bendruomenės kultūrinį gyvenimą. Straipsnyje pateikti duomenys leidžia konstatuoti, kad nepriklausomoje Lietuvoje pradėtos humanitarinių disciplinų studijos tapo ne vien intelektualinio ar profesinio studentų ugdymo, bet ir jų kultūrinio socialumo skatinimo pagrindu. Tokia universitetinės humanitarikos paskirtis aktuali ir šių dienų Lietuvos visuomenei, yra svarbi kultūrinio tapatumo savivokai ir sklaidai stiprinti.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę mokslinėje spaudoje buvo pateikta nemažai istorinių duomenų ir tarpukario Kauno universitetinės inteligentijos kultūrinės veiklos vertinimų, šios informacijos analizė sudaro galimybę nustatyti mokslo asmenybių ir jų nulemtų bendruomenių indėlio į kultūrinio tapatumo raišką požymius. Straipsnyje siekiama susisteminti istoriografijos žinias ir atskleisti esminius Kauno universitetinės inteligentijos kultūrinės raiškos visuomenėje vertinimų ypatumus.

Straipsnyje analizuojamas Vilnijos lietuvių visuomenininko, pedagogo, publicisto, kunigo Kristupo Čibiro (1888 12 14 – 1942 03 23) šviečiamasis palikimas, aktualizuojama jo svarba. Nagrinėjama, kaip kun. K. Čibiras suvokė visuomenės švietimo svarbą, atskleidžiamos jo pedagoginės idėjos. Darbe panaudoti skelbti atsiminimai ir tyrėjų tekstai, nagrinėjami Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomi kun. K. Čibiro rankraštiniai šaltiniai, jo skelbti tekstai, kurie istoriografijoje specialiai neanalizuoti. Pateikti duomenys liudija ne tik apie svarų pedagoginį jo indėlį siekiant išsaugoti lietuvių mokyklas, kultūros įstaigas Vilniaus krašte, bet ir siekius plėtoti visuomenės ugdymą bei lietuvių kultūrinio tapatumo stiprinimą.