Straipsnyje analizuojama asmens teisinės padėties (statusų) daugeto baudžiamajame procese galimumo ir ribojimų (draudimų) esmė, jų priežastingumas. Pasitelkiant įvairius tyrimo metodus, t. y. sisteminės analizės, lyginamąjį, indukcijos, loginį lingvistinį, turinio aiškinimo ir kitus ne mažiau reikšmingus metodus keliamas klausimas, ar išties Lietuvos Respublikos BPK nuostatos, draudžiančios tam tikriems proceso subjektams įgyti ir įgyvendinti ir kitą statusą tame pačiame baudžiamajame procese, yra tinkamai aiškinamos ir taikomos teismų praktikoje. Pasirodo, kad teisminė praktika baudžiamosiose bylose asmens teisinės padėties daugetą baudžiamajame procese aiškina gerokai lanksčiau. Ir tai nėra teisinga. Konkrečiai kalbant apie eksperto bei specialisto negalėjimą dalyvauti procese, jeigu jis toje byloje, be kita ko, yra ir civilinis ieškovas, civilinis atsakovas (BPK 57 str. 2 d.), vis dėlto, teismų praktika „suranda“ nišą šio draudimo išimčiai. Autorius straipsnyje argumentuoja, kad tokia besiklostanti praktika ne tik iškreipia BPK nuostatų sistemiškumą, bet sykiu ir neatitinka principinių baudžiamojo proceso teisės nuostatų. Tai iškreipia procesinių funkcijų dermę, sukelia vidinį prieštaravimą (konfliktą) kalbant apie specialių žinių subjekto ir civilinio ieškovo/atsakovo interesų konkrečiame baudžiamajame procese derinimą ir įgyvendinimą. Taigi straipsnyje nurodoma, dėl kokių priežasčių minėtų proceso subjektų interesai (procesiniai teisiniai ir materialiniai teisiniai) tame pačiame baudžiamajame procese tarpusavyje negali būti derinami, kuo skiriasi specialių žinių subjekto ir ieškovo ar atsakovo statusas, ir kokia žala gali būti sukeliama nepaisant BPK 57 straipsnio 2 dalyje numatyto draudimo.

Straipsnio tikslas yra aptarti plagiato kaip etikos reiškinio santykį su teisines pasekmes sukeliančiu autorystės pasisavinimu. Siekiant atskleisti straipsnio tikslą yra pristatoma plagiato samprata bei įtvirtinimas akademinės bendruomenės veiklą reglamentuojančiuose doku-mentuose; yra aptariami baudžiamojoje teisėje įtvirtinto autorystės pasisavinimo požymiai bei jų santykis su plagiato požymiais. Pateikta analize siekiama įrodyti, kad nors plagiatas yra laikomas etikos institutu, tačiau jo negalima nagrinėti atsietai nuo teisinių reiškinių, reglamentuojančių svetimo kūrinio ar idėjos pasisavinimą. Straipsnyje pateikiami plagiato bei teisės pažeidimų autorių teisių srityje turiniai leidžia teigti, kad pasinaudojimo svetimu tekstu požymis yra esminis tiek atskleidžiant plagiato turinį, tiek kvalifikuojant autorių teisių pažeidimus, atitinkamai autorių teisių pažeidimų tyrimuose naudojamos specialios lingvistinės žinios yra ir gali būti taikytinos ir kitų su autorystės idėjų pasisavinimu (plagiato) susijusių atvejų tyrimui. Straipsnyje pateiktos įžvalgos yra aktualios institucijoms, siekiančios užkardyti plagiato reiškinius ir juos ištirti.

Straipsnyje analizuojami Lietuvos baudžiamajame procese taikomų slaptųjų tyrimo veiksmų procesinių formų darnos aspektai, susiję su šių veiksmų vienodumo ir skirtingumo požymiais bei jų įtaka įrodinėjimo procese. Diskutuojama, ar slaptiesiems tyrimo veiksmams būdingi požymiai yra pakankami siekiant konkretizuoti kai kurių slaptųjų tyrimo veiksmų procesines formas ir išvengti pastarųjų painiavos. Aptariami slaptųjų tyrėjų veiksmų ir slapto sekimo procesinių formų santykio probleminiai klausimai, bandoma įžvelgti šių dviejų procesinių prievartos priemonių esminius skirtumus lemiančius aspektus.