1905 m. Vilniuje buvo įkurtas Lietuvos moterų susivienijimas, kuriam vadovavo liberalės demokratės. 1908 m. įsikūrė Lietuvos katalikių moterų draugija, kurios įstatus patvirtino Kauno gubernatorius. Tokiu būdu Lietuvoje susidarė du moterų judėjimo centrai. I moterų suvažiavimas buvo svarbus įvykis moterų judėjimo raidai. Suvažiavime buvo priimti nutarimai: įkurti moterų organizaciją, iškovoti lygias politines teises bei švieti moteris. Lietuvės suvokė, kad jos pačios turi išsikovoti lygias su vyrais teises. I moterų suvažiavime aktyviai reiškėsi partijos ir politinės srovės. Tai atsiskleidė rengiant suvažiavimą ir jo metu. Jos siekė įtakoti suvažiavimo priimamus sprendimus ir moterų judėjimą. II moterų suvažiavime buvo reikalaujama: grąžinti politines teises moterims; įtraukti moteris į įvairias komisijas, kuriose rengiamos mokymo programos; leisti joms užimti mokyklose vadovaujančius postus. Suvažiavime buvo siūloma priimti moterų judėjimo 5 metų veiklos planą. Jame dalyvavo įvairių moterų organizacijų atstovės. Šis suvažiavimas buvo inteligenčių suvažiavimas, todėl radikalių nutarimų nepriėmė tik pageidavimus, skirtus prezidentui ir vyriausybei. II moterų suvažiavimas siekė suvienyti moterų judėjimą, tačiau dėl skirtingų pasaulėžiūrų ir trumpo veiklos periodo po suvažiavimo iki 1940 m. tai padaryti nepasisekė.